Šiemet 30-ąjį gimtadienį minintis TV3 dėkoja savo žiūrovams ir kviečia tris sekmadienius iš eilės praleisti su ryškiausiomis visų laikų televizijos žvaigždėmis, legendinėmis jų istorijomis, žaidimais ir geriausiais pasirodymais.
Ne tik prisiminkime tai, kas jau buvo, bet ir kartu kurkime gražias akimirkas ateičiai. Tegul tęsiasi žiūrėjimo džiaugsmas!
Televizijos senbuvis
„Garsinu nuo 1995 metų – daugiausiai filmus ir serialus. Kiek vėliau, kai televizijoje tapo įprasta rodyti filmų ir laidų anonsus, ėmiausi garsinti ir juos“, – sodriu balsu apie savo darbą pasakoja V. Tulevičius.
Vienintelė proga televizijos žiūrovams pamatyti bene žinomiausią Lietuvos balsą – kelių metų laikotarpis prieš beveik du dešimtmečius, kuomet V. Tulevičius, kartu su Ramune Kuriene, vedė puikiai žinomą pramoginę laidą „Be Tabu“.
Tiesa, kitaip nei garsinimas, V. Tulevičiui vedėjo darbas iš pradžių kėlė jaudulį.
„Garsinimas man yra aiškus ir puikiai pažįstamas darbas. Laidos filmavimas – jau kitokia, man naujoviška veikla, kurią pasiūlė prodiuseris Saulius Bartkus. Pradžioje laidos vedimas kėlė šiokį tokį stresą, nors, tikriausiai bet koks naujas darbas bet kuriam kitam žmogui taip pat sukeltų jaudulį. Tačiau net ir visą tą laiką, garsinimas vis tiek buvo mano pagrindinis darbas“, – sako V. Tulevičius.
Kokybė – ne vieno žmogaus nuopelnas
Legendinio televizijos balso savininkas teigia, kad jo darbo įdomumas labai priklauso nuo to, ar įdomus garsinamas turinys.
„Tačiau tai yra toks darbas, kuriame negali atsirinkti, kas patinka ar nepatinka – visus darbus reikia atlikti vienodai gerai ir atsakingai“, – aiškina V. Tulevičius.
Garsinimo kokybė, jo teigimu, labai priklauso ir nuo vertėjo – jo darbas neturi būti literatūriškas, poetiškas.
„Labai svarbu, kad vertime nebūtų daugiau žodžių, nei originalo kalboje. Reikia sutilpti į laiką ir garsinti tiek, kiek kalba aktorius. O juk jų gali būti ir daugiau, jie gali kalbėti vienas per kitą. Todėl kyla problemų, kai vertėjas bando išlaikyti literatūrinį atitikimą. Komandinis vertėjo ir garsintojo darbas – labai svarbus“, – pasakoja bene žinomiausias šalies garsintojas.
Kiek laiko prie vieno filmo, serialo ar anonso sugaiš garsintojas, labai priklauso ir nuo vertėjo darbo, ir nuo garsinamo turinio sudėtingumo.
„Būna, kad visą filmą pavyksta įgarsinti vienu įkvėpimu, nuo pradžios iki galo. Tačiau jei pasitaiko kokios nors mažiau pažįstamos temos, su daug medicininių, techninių terminų, tuomet tenka stabtelėti prie to termino ir aiškintis, kaip jį kirčiuoti bei artikuliuoti. Todėl kartais pasitaiko, kad pusantros valandos trukmės filmo garsinimas užtrunka iki dviejų valandų“, – paaiškina televizijos senbuvis.
Ne mažiau svarbi ir techninė pažanga.
„Kai tik pradėjau dirbti, garsinimo kambarys buvo įrengtas buvusiose dušinės patalpose. Dirbome su prastais mikrofonais, lūžtančiomis ausinėmis. Skaitmeninių technologijų nebuvo – garsinome į analogines laikmenas. Tai smarkiai atsiliepdavo darbo kokybei“, – prisiminimais dalijasi V. Tulevičius.
Tačiau gyvenimas vietoje nestovi – šiandien televizijos garsintojai gali džiaugtis ir kur kas patogesnėmis darbo sąlygomis, ir pažangiomis darbo priemonėmis, kurios leidžia pasiekti daug aukštesnį kokybės lygį bei suteikia daugiau lankstumo, pagreitina darbą.
Prieš garsinant negali valgyti tam tikrų produktų
Garsintojas pasakoja, kad tada, kai tenka garsinti ramesnius filmus ar serialus, ir galima rasti pauzių atsikvėpti bei atsigerti vandens, balso stygos gali dirbti labai ilgai – kad ir visą dieną. Tačiau, jei darbo tempas didelis, jau po keturių valandų jaučiasi, kad pradedama „pumpuoti“.
O kartais girdisi ir kai garsintojas pavargsta, balsas prikimsta, keičiasi jo spalvos, intonacija ir garsinimo kokybė. Priklausomai nuo žmogaus fiziologijos, vienam kartais reikia valandos ar dviejų poilsiui, kitam – jau ir visos dienos.
Garsintojams, kaip ir profesionaliems oratoriams ar dainininkams, puikiai žinomi pratimai, padedantys treniruoti balsą, jį „apšildyti“, paruošti darbui.
„Yra ir prasidainavimas, ir prasikalbėjimas, ir lūpų prapūtimas. Žiemą iš šalčio atėjęs į šiltą patalpą, taip pat negali pulti iškart prie darbų. Balso aparatas turi sušilti. Žinoma, niekas neapsaugotas nuo užkimimo – geriame arbatėles, įvairius vaistus. Be to, prieš darbą negalima valgyti tam tikro maisto, nes nuo jo apsivelia balso stygos – man tai yra rupi duona ir varškė. Tačiau tai – ganėtinai individualu“, – darbo užkulisinę pusę atskleidžia V. Tulevičius.
Viskas dėl žiūrovų
Ir nors atrodo, kad V. Tulevičiaus balsą girdime nuolatos, jis, kaip ir kiekvienas žmogus, taip pat serga ar atostogauja – kas tuomet nutinka su anonsais, filmais ir serialais?
„Žmogus – ne robotas, jis negali dirbti be poilsio. Bet jei sugebi pasidaryti darbų į priekį, tuomet atsiranda laiko ir atostogoms. Tačiau susirgus, jau tenka suktis iš padėties. Televizija sustoti negali, todėl stengiamės sirgti kuo trumpiau (šypsosi). Pasitaiko, kad tenka dirbti ir sergant. Kritinėje situacijoje pagalbos kreipiamės ir į kolegas, tačiau ne visuomet tai yra geras sprendimas“, – pasakoja garsintojas.
Pasirodo, kad kolegų pagalbos išvengti stengiamasi žiūrovų labui. Mat kuomet žmogus susieja balsą su tam tikru mėgiamo serialo veikėju, jam labai sunku persiorientuoti ir suprasti, kodėl staiga pasikeitė puikiai žinomo herojaus balsas.
Pasitaiko iššūkių
Nors, anot V. Tulevičiaus, garsintojo darbas nėra toks, kuriame galima tikėtis, kad nutiks kas nors kurioziško ir netikėto, iššūkių šiame darbe taip pat pasitaiko.
„Būna, kad darbą apsunkina tai, jog garsinti tenka neturint vaizdo – vien iš garso takelio ir vertimo. Tačiau dar sunkiau būna tada, kai tenka versti filmą, kurio originalo kalba yra visiškai nepažįstama – pavyzdžiui, korėjiečių ar vietnamiečių. Vertėjams tokiose situacijose tenka versti iš angliškų filmo titrų. O jei tame filme būna vien vyrai, kurie šneka greitakalbe, tampa labai sudėtinga atskirti, kur kieno kalba. Tokiose situacijose gelbėja patirtis, akys ir nuojauta“, – teigia beveik tris dešimtis metų patirties sukaupęs garsintojas.
