Šedevras. Geriausias biografinis filmas kino istorijoje. Taip buvo vertinami „Fabelmanai“, pelnę geriausios dramos ir geriausio režisieriaus Auksinius gaublius. Tačiau po poros mėnesių vykusioje „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje septyniose kategorijose nominuotas filmas nepelnė nė vieno prizo.
Nepaisant to, nemažai kritikų teigia, kad tai vienas įspūdingiausių S.Spielbergo kūrinių. Filmo herojus Semis Fabelmanas vaikystėje susižavi kinu, paauglystėje ima kurti mėgėjiškus vesternus. Jo kelią į kino olimpą trikdo ir bendramokslių antisemitiniai išpuoliai. Netrukus filmų kūrimas berniukui tampa neprilygstamu įrankiu ieškant atsakymų į jį kamuojančius klausimus ir išsigelbėjimu nerimą keliančioje, o kartais ir gąsdinančioje gyvenimo realybėje.
– Kaip matyti iš „Fabelmanų“, jūsų tėvo aistra buvo technika, o mamą traukė menas. Ar šeima jums sukūrė tobulą terpę pasireikšti?
– Mano tėvas buvo elektros inžinierius ir vienas kompiuterių industrijos pradininkų. Motina – namų šeimininkė ir pianistė. Apie tai, kokią įtaką tai turėjo man, galiu tik spėlioti. Bet užtikrinu, kad mūsų namuose nebuvo nė vienos neįdomios akimirkos.
– Jūsų šeimos istorija – puiki medžiaga pasakojimui. Kodėl tik dabar apie tai sukūrėte filmą?
– Nuolat stengiuosi daugiau sužinoti apie save ir pasaulį. Esu laimingas, kad kai kas iš to, ką esu sužinojęs, pateko į mano filmus. Bet tos juostos pasakojo apie kitus žmones. Prireikė daug laiko, kol suvokiau, kad mano istorija verta atskiro pasakojimo. Mano mama sakė: „Stevenai, privalai apie mus sukurti filmą. Tau pateikiame tokią įdomią medžiagą.“
– Iki šiol apie savo gyvenimą nedaug pasakojote.
– Vertinu privatumą, dėl to ilgai nebuvau pasiruošęs pasakoti savo istorijos. O kiti mano dievinami kūrėjai yra žengę tokį žingsnį. Mano draugas François Truffaut (prancūzų režisierius, 1932–1984) tai padarė filme „400 smūgių“ („The 400 Blows“, 1959 m.), Federico Fellini (italų režisierius, 1920–1993) – „Amarkorde“ („Amarcord“, 1973 m.), Louis Malle (prancūzų režisierius, 1932–1995) – „Iki pasimatymo, vaikai“ („Goodbye, Children“, 1987 m.). O aš buvau pernelyg drovus. „Fabelmanai“ – tarsi vieša išpažintis.
– Pagrindinis „Fabelmenų“ herojus Semis, pirmą kartą gyvenime eidamas į kiną, sako: „Sapnai baugina.“ Ar sapnuose daug svajojate?
– Taip, esu svajotojas – ir miegodamas, ir atsibudęs. Tačiau sapnų niekada neimu giliai į širdį ir nenaudoju kaip psichoanalizės priemonės. Man dar niekada nereikėjo psichoterapijos. Mano psichiatras – kinas.
– Filme Semio dėdė jį moko, kad konfliktas tarp šeimos ir meno gali nualinti. Kaip jums sekėsi?
– Tai man kėlė susirūpinimą visą gyvenimą. Aš turiu septynis vaikus ir šešis anūkus. Šeima man – svarbiausia. Tačiau kai kuriu filmą, turiu keliems mėnesiams išvykti į kitas šalis. Tuomet visada jaučiu įtampą. Tai konfliktas tarp meilės šeimai ir kinui. Dėdės Boriso pamoka yra viso filmo raktas. Filmavimo kamera Semiui atveria skaudžią tiesą. Filmuodamas šeimos išvyką ir vėliau žiūrėdamas nufilmuotą medžiagą jis pastebi, kad jo motina turi meilužį.
– „Fabelmanuose“ pabrėžiate savo žydiškas šaknis. Kodėl?
– Šis filmas – ryškiausių prisiminimų rinkinys nuo tada, kai man buvo šešeri, iki to meto, kai sulaukiau aštuoniolikos. Esu žydų kilmės. Mano seneliai griežtai laikėsi judaizmo tradicijų, o tėvai nebuvo tokie griežti. Prisimenu, kai kartą pas mus mėnesiui atvyko seneliai, mes valgėme tik košerinį maistą. Kai jie išvyko, tokios tradicijos nebesilaikėme. Fabelmanų istorijos negalėjau pasakoti apeidamas religiją.
– Jūsų filme vidurinėje mokykloje Semis sumušamas, nes yra žydas. Kada jūs pirmą kartą susidūrėte su antisemitizmu?
– Apie antisemitizmą pirmą kartą išgirdau iš savo tėvų pokalbių prie stalo. Vakarieniaudami jie dažnai kalbėjo apie antisemitus darbe, kaimynystėje ir visame pasaulyje. Tėvai kalbėdavo ir apie Holokaustą. Jį vadino Didžiosiomis žmogžudystėmis. O su antisemitiniais įžeidinėjimais pirmą kartą susidūriau vidurinėje mokykloje. Kai gyvenome Arizonoje, nebuvau patyręs antisemitizmo. Tiesa, kartais girdėdavau juokelių apie žydus, bet jie nebuvo taikomi konkrečiai man. O kai persikėlėme į Šiaurės Kaliforniją, patyriau panašų antisemitizmą, koks vaizduojamas „Fabelmanuose“.
– Ar pastebite, kad Amerikoje auga antisemitinės tendencijos?
– Antisemitizmas nuolat didėja, pastarasis ciklas prasidėjo veikiausiai prieš aštuonerius ar devynerius metus. Dabar antisemitizmo bijau labiau nei kada nors anksčiau.
– Jūsų motina mirė 97-erių, tėvui – 103-eji. Kokį filmą kursite, kai jums bus 100 metų?
– Norėčiau sukurti filmą apie vyrą, kuriam ką tik sukako 100 metų ir jis nusprendė nubėgti maratoną.
