Nuo geriausio garso iki geriausio filmo – tokia juostos „Vakarų fronte nieko naujo“ apdovanojimų skalė. E.Bergerio filmas kol kas yra daugiausia BAFTA apdovanojimų pelnęs filmas ne anglų kalba (ankstesnis buvo Giuseppe Tornatore „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“, 1991 m. pelnęs penkis apdovanojimus).
Tai – „Netflix“ projektas, vokiečių rašytojo Ericho Marios Remarque’o romano ekranizacija, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko pradedantieji vokiečių aktoriai.
1929 m. atskira knyga išleistame E.M.Remarque’o romane vaizduojama karta, kuri iš mokyklos suolo entuziastingai žygiuoja į frontą, kad galiausiai būtų sumalta pavojingoje Pirmojo pasaulinio karo mėsmalėje. Vokiečių režisieriui ši tema tokia pat aktuali ir šiandien, praėjus šimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo. O didėjančio populizmo ir nacionalizmo laikais ji dar aktualesnė nei bet kada anksčiau.
Grupė jaunų savanorių naujokų, apsirengusių kažkieno – sužeistų ar žuvusių kareivių – jau dėvėtomis uniformomis, patriotinio entuziazmo apimti ruošiasi į Vakarų frontą. „Į Paryžių! Netrukus mes žygiuosime per Paryžių!“ – entuziastingai šūkauja jie vieni kitiems ir juos palydėti susirinkusiai giminaičių, draugų ir bendrapiliečių miniai.
Tačiau jaudulys ir entuziazmas truko neilgai. Jau pirmąją dieną purvinose ir drėgnose tranšėjose juos apšaudo prancūzų artilerija. Vieni žūsta iš karto, kiti kankinasi sviediniams nutraukus rankas ir kojas. Vienas naujokų, švelnaus būdo intelektualas Liudvikas, apgraibomis ieškodamas akinių, sutrikęs sumurma: „Aš ne to tikėjausi...“
Per karo baisumus išsaugota draugystė yra vienintelis šviesus spindulys šiame tamsiame, baisiame, sunkiame, bet labai teisingame ir reikalingame filme. Tačiau net ir šis pragiedrulys paskandinamas kraujyje. Viltys apie orų taikų gyvenimą po karo yra beveik iliuzinės. Draugai tai suvokia ir neatsitiktinai jie visi žūsta.
52 metų vokiečių režisierius E.Bergeris iki šiol daugiausia dirbo televizijoje. Žinomiausias jo darbas – televizijos serialas „Vokietija 1983-iaisiais“ („Deutschland 83“) apie VDR slaptosios tarnybos „Stasi“ narį, išsiųstą šnipinėti į Vakarų Vokietiją.
Pasak E.Bergerio, E.M.Remarque’o romanas yra įsirėžęs į istorinę atmintį – tiek jo paties, tiek daugelio vokiečių – ir yra tautos DNR dalis. Ekranizacija – tai būdas palengvinti gėdą, siaubą ir kaltę, su kuria Vokietija gyvena jau šimtmetį.
Filmas sąmoningai, principingai, net pabrėžtinai nešališkas. Kitaip nei daugumoje filmų apie karą, čia nėra teisiųjų ir neteisiųjų, nėra herojų. Yra tik aukos. Ir yra siaubas.
Siaubas nuo mirčių kiekvieną minutę – nuo kūnų, sutraiškytų tankų, sudegintų liepsnosvaidžių ar nusibaigusių nuo nuodingųjų dujų; siaubas nuo apkasuose tvyrančio nepakeliamo šalčio, bado ir purvo; siaubas nuo kraujo, kuris liejasi sprogus sviediniams ar pimityviu pjūklu be narkozės nupjaunant sutrupintą koją.
Siaubą kelia pagrindinio herojaus jaunojo Pauliaus Boimerio (akt. Felixas Kammereris) visiškas emocinis atbukimas, kai jis, pamišęs nuo nesibaigiančių skerdynių, kaip mėsininkas dūris po dūrio užbado sužeistą prancūzų kareivį. Ir galiausiai suvokęs, kad praranda žmogiškumą, prapliumpa ašaromis, kurias braukia nuo apskretusio veido.
Siaubą kelia generolų, žiaumojančių rinktinį maistą ir maukiančių vyną štabų vagonuose, šaltas, žiaurus abejingumas kareivių gyvybei.
Ir juo labiau – siaubas dėl tokio generolo, buko patriotizmo apsėsto fanatiško soldafono, karo pabaigos dieną 1918 m. lapkričio 11-ąją, likus penkiolikai minučių iki sutartų paliaubų, duoto įsakymo eiti į ataką. Būtent per šią ataką, skambant laikrodžio dūžiams, skelbiantiems karo pabaigą, Paulius žūsta nuo priešo durtuvo.
Karai – amžini ir, deja, neišvengiami žmonijos istorijos palydovai. Ir kiekvienas filmas apie karą neišvengiamai sukelia minčių apie šiandienos karus. E.Bergeris baigė kurti filmą iki 2022 m. vasario 24-osios.
„Žinoma, kai prieš dvejus su puse metų pradėjau dirbti, buvo neįmanoma numatyti to, kas vyksta dabar, – sakė režisierius. – Bet aš galvojau apie nacionalizmo bacilas, plintančias visoje Europoje – Vengrijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, net Vokietijoje.
Iš šių minčių ir išsirutuliojo filmas. Dabar visiškai akivaizdu, ką padaro demagogija ir propaganda: pažiūrėkite į jaunus Rusijos žmones, kurie eina į karą įsitikinę, kad jis teisėtas ir teisingas. Karo tema visada aktuali.“
Parengė Matilda Aleksandravičė
