Beveik trylika metų praėjo nuo to laiko, kai ekranuose pasirodė devyniems „Oskarams“ nominuotas ir tris pelnęs „Įsikūnijimas“ („Avatar“). Ir štai kino teatruose – antroji jo dalis. J.Cameronas sugrąžina žiūrovus į fantastinį tolimosios Pandoros pasaulį. Po premjeros į pokalbį su J.Cameronu susirinkusiems žurnalistams teko laukti – režisierius vėlavo. Nieko nuostabaus – jis buvo fotografuojamas vieno žurnalo viršeliui, po to dalyvavo vienoje pokalbių laidų.
„Sveiki, mano vardas Jimas. Ar buvome anksčiau susitikę?“ – tvirtai paspaudęs ranką ištarė režisierius. – Tikriausiai ne. Tai veikiausiai prisiminčiau.“
Dėl savo užmaršumo koketuojantis režisierius galėtų pažerti daug įdomybių iš prisiminimų lobyno. Visi dirbantys su J.Cameronu vadina jį tiesiog Jimu. Be jo Holivudas būtų kitoks. Niekas kitas savo filmams neišleido tiek daug pinigų ir paskui neįtikėtinai daug uždirbo. 1998-aisiais atsiimdamas „Oskarą“ už „Titaniką“ („Titanic“, 1997 m.) J.Cameronas padėkos kalboje nesivaržydamas vadino save pasaulio karaliumi. Tai – Leonardo DiCaprio herojaus citata iš filmo, bet ji prigijo ir J.Cameronui.
Režisierius dažnai kaltinamas didybės manija, tačiau didžiuotis jis turi kuo – ne kiekvienam kūrėjui lemta taip tiksliai atspėti žiūrovų lūkesčius. Sukūręs „Įsikūnijimą“ (Avatar“, 2009 m.) režisierius savo pasaulio karaliaus sostą galiausiai padengė auksu. Į kino teatrus plūdo vis daugiau žiūrovų ir galiausiai filmas, uždirbęs beveik 3 milijardus dolerių, tapo pelningiausia juosta kino istorijoje.
Filmai, uždirbantys didžiules sumas, Holivude visada sulaukia tęsinių. Tad po beveik 13 metų į ekranus atkeliavo „Įsikūnijimas. Vandens kelias“. Kodėl taip ilgai reikėjo laukti? Po „Įsikūnijimo“ karalius Jimas nusprendė padaryti pertrauką – skirti laiko savo pomėgiams, tyrinėjimams, gamtos apsaugai.
„Tiesiog įdomiai ir smagiai leidau laiką, – sakė jis. – Be to, maniau, kad būtų kvaila tikėtis bent apytiksliai tokios sėkmės, kokios sulaukė „Įsikūnijimas““.
Juostos „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ užsakovas „The Walt Disney Company“ suteikė kūrėjui visišką laisvę ir pažadėjo milžinišką biudžetą – mažiausiai 350 mln. dolerių už kiekvieną „Įsikūnijimo“ tęsinį. Vis dėlto J.Cameroną labiausiai viliojo galimybė papasakoti istoriją apie gamtos grožį ir dvasinį ryšį su ja.
Beje, kartu su antra „Įsikūnijimo“ dalimi buvo filmuojama ir trečia, kuri vis dar tebekuriama. Kaip ir pirmosios „Įsikūnijimo“ dalies, antrosios veiksmas vyksta fantastiniame Pandoros pasaulyje. Tai egzotiška paralelinė visata, kurios gyventojai kartais primena kariaujančias čiabuvių gentis, kartais – kilmingas aukštaūges būtybes.
Naviai – išgalvota gentis, kurios atstovų oda mėlyna ir dryžuota kaip zebrų. Jų įspūdingos kasos – savotiška neuronų prijungimo stotis, per kurią jie gali tiesiogiai susiderinti su savo aplinka. Ne tik su medžiais, augalais, bet ir su gyvūnais, tokiais kaip skraidantys drakonai. Navių genties žmonės, kurių veidai primena katės snukį, atrodo seksualiai – plokšti pilvai, ilgi kaklai, ploni liemenys, ilgos kojos. Po jų glaudžiai aptemptais drabužiais – gerai ištreniruoti kūnai.
„Įsikūnijimas“ tapo išskirtiniu filmu, nes žiūrovai buvo pakerėti šio fantastinio pasaulio, ypač 3D formato versijos. Ten buvo atogrąžų miškas su sekvojomis, nežinomais gyvūnais ir augalais, kalnų grandinės su vandens kriokliais, besiveržiančiais į dangų.
Po tokių kvapą gniaužiančių vaizdų ne vienam žiūrovui norėjosi nedelsiant užsisakyti atostogas į tolimąją Pandorą. Antrojoje „Įsikūnijimo“ dalyje J.Cameronas veiksmą perkelia į vandenyno apsuptas salas. Režisierius žiūrovus nukelia į savo taip mėgstamą vandens stichiją.
Pirmojoje „Įsikūnijimo“ dalyje Žemės gyventojai nusiuntė į Pandorą ekspediciją tam, kad kolonizuotų šį rojų. Jie pirmiausia norėjo išgauti sidabru spindintį mineralą – magnetišką ir pilną energijos. Tačiau šis pelningiausias šaltinis plytėjo tiesiog po navių genties gyvenviete.
Buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (anglų ir australų aktorius Samas Worthingtonas, 46 m.), pasamdytas kolonizuoti Pandoros planetą, susidraugauja su čiabuviais. Jis pereina į jų pusę ir gyvena su savo naująja šeima. Bet grėsmė sugrįžta ir Džeikas privalo įkvėpti navių genties armiją, kad ji apsaugotų savo planetą.
„Filmas yra apie tai, ką galime padaryti, kad apsaugotume savo šeimą, – kalbėjo S.Worthingtonas. – Manau, kad po koronaviruso pandemijos mums visiems reikia šios žinutės. Antroji „Įsikūnijimo“ dalis pasakoja apie tai, ką darytumėte dėl tų, kuriuos mylite.“
Didžioji „Įsikūnijimo. Vandens kelio“ veiksmo dalis vyksta po vandeniu ar prie vandens. Tobulumo visur ir visada siekiantis J.Cameronas norėjo kuo tikroviškesnių epizodų. Režisieriaus sumanymui įgyvendinti buvo išnuomotas didžiulis vandens rezervuaras ir pripildytas 3,4 mln. litrų vandens. Srovę ir bangas sukūrė specialūs įrenginiai, o aktoriams pasamdytas laisvojo nardymo treneris.
Aktoriai turėjo ne tik mokėti plaukti, nardyti, sulaikyti kvėpavimą dviem trims minutėms po vandeniu, bet ir įtikinamai atlikti savo vaidmenis. Net kai trūko oro, neturėjo matytis kietai sučiauptų lūpų ar išsiplėtusių akių.
„Sunku įsikūnyti į vaidmenį dešimties metrų gylyje. Per pirmąsias dvi minutes stengiausi nuraminti savo mintis ir atgauti emocinę pusiausvyrą“, – prisiminė amerikiečių aktorė Zoe Saldana (44 m.). Ji abiejose „Įsikūnijimo“ dalyse atliko navių genties atstovės Neytiri, kuri su Džeiku Saliu sukūrė šeimą, vaidmenį.
Amerikiečių aktorė Sigourney Weaver (73 m.) po vandeniu be deguonies ištverdavo šešias su puse minutes. Ji „Įsikūnijime“ vaidino mokslininkę Greis Ogustiną. Tiesa, buvo manoma, kad aktorė nepasirodys tęsiniuose, nes jos herojė pirmoje dalyje miršta. Antrojoje dalyje S.Weaver teko navių genties paauglės, Džeiko Salio ir Neytiri dukters Kiri vaidmuo. Aktorė sakė, kad tai – didžiausias iššūkis jos karjeroje.
„Jei J.Cameronas manęs nepažinotų, tikrai nebūtų skyręs man tokio vėjavaikiško vaidmens. Turėjau dirbti visiškai kitaip nei įprastai, kad suvaidinčiau Kiri. Teko įdėti daug fizinių pastangų“, – prisiminė aktorė. S.Weaver filme įkūnijo heroję, kuri keliais dešimtmečiais jaunesnė už ją. Režisieriaus teigimu, aktorė atrodė jaunesnė, energingesnė.
Paauglės vaidmenį S.Weaver galėjo atlikti dėl „Performance-Capture“ (judesių fiksavimas) metodo – objektų ar žmonių judėjimo skaitmeninio registravimo proceso. Ant aktorių veidų ir kūnų buvo priklijuojama daug spalvotų taškų ir judesio jutiklių. Daugeliu kamerų nufilmuoti gestai ir mimika, taip pat suvaidintos emocijos per algoritmą ir dirbtinį intelektą perkeliami į virtualią figūrą.
Britė Kate Winslet (47 m.), kuri bičiuliaujasi su J.Cameronu nuo „Titaniko“, antrojoje „Įsikūnijimo“ dalyje vaidina šamanę. Aktorė savo kolegę S.Weaver pranoko ištverme – po vandeniu be deguonies ištverdavo ilgiau nei septynias minutes.
„Filmavimo pabaigoje maniau, kad galiu turėti antgamtinių gebėjimų“, – sakė K.Winslet.
Vanduo J.Camerono filmuose vaidina ypatingą vaidmenį. Tereikia prisiminti laivo skendimo epizodą „Titanike“. Trileryje „Gelmė“ („Abyss“, 1989 m.) paieškų komanda vandenyno gelmėse aptinka nežemiškas, paslaptingas būtybes. J.Cameronas sukūrė dokumentinį filmą „Ekspedicija „Bismarkas“ („Expedition: Bismarck“, 2002 m.), kuriame pasakojama apie nuskendusį Antrojo pasaulinio karo laivą „Bismarck“.
Kurdamas trimatės erdvės filmą „Titanikas: gelmių vaiduoklis“ („Ghosts of the Abyss“, 2003 m.) režisierius buvo paniręs iki tikros šio laivo nuolaužos. Vandenynai ir tai, kas juose slypi, J.Cameroną žavi nuo jaunystės. Jis augo mažame miškų apsuptame Kanados mieste. Paauglystėje lankėsi Los Andželo apygardos apylinkėse esančioje dykumoje. Jis anksti įniko skaityti mokslinės fantastikos knygas ir tapo žymiausio vandenynų tyrinėtojo Jacques’o Cousteau (1910–1997) gerbėju. Prancūzas su savo filmavimo kameromis atrado iki tol nematytus povandeninius pasaulius.
„Tai man turėjo didelį poveikį. Vargu ar galėsiu kada nors nukeliauti į kitas planetas, bet galiu panirti į vandenyną ir ten patenkinti savo smalsumą ir atradimų troškulį“, – sakė J.Cameronas.
Ši aistra iš dalies kalta ir dėl to, kad režisierius taip ilgai nekūrė filmų. Per tą laiką jis vienviečiu batiskafu paniro į giliausią vandenyno vietą – Čelendžerio gelmę Marianų lovyje (beveik 11 tūkst. m gylis). Aplinkosaugos aktyvistas J.Cameronas parėmė čiabuvių tautas kovoje prieš užtvankos statybą Amazonės srityje ir pasisakė prieš žalios naftos gavybą Kanadoje.
Režisierius su šeima persikėlė gyventi į Naująją Zelandiją, įsigijo dviejų tūkstančių hektarų ūkį. Šį į rytus nuo šalies sostinės Velingtono esantį rojaus kampelį iš vienos pusės juosia vandenynas, iš kitos – ežeras, tolumoje plyti kalnai. Ūkyje šeima augina brokolius, kopūstus ir kalafiorus. Naujojo filmo gamybai J.Cameronas įpareigojo kino studiją ant stogo įrengti saulės sistemą. Kūrybinė komanda buvo aprūpinama tik veganišku maistu.
„Kam būtinai reikia mėsainio su sūriu, jį gali vakarienei parsinešti į namus“, – sakė režisierius.
J.Camerono teigimu, „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ – asmeniškiausias jo filmas. Pirmiausia dėl to, kad šį kartą dėmesio centre – Na’vi paauglių poreikiai. Penkių vaikų tėvas J.Cameronas juos žino iš patirties.
„Mano tėvas buvo autoritarinio charakterio, labai valdingas“, – sakė režisierius ir prisiminė, kad auklėdamas savo atžalas nesąmoningai mėgdžiojo savo tėvą.
Jis teigė, kad tobulėti pradėjo tada, kai su savo penktąja žmona buvusia aktore, modeliu ir gamtos aktyviste Suzy Amis (61 m.) įkūrė privačią mokyklą, kurioje vaikai reguliariai vertina savo mokytojus.
„Šį principą vaikai tiesiogiai pritaikė ir man. Turėjau jų klausytis. Tai man kaip tėvui darė gerą poveikį“, – sakė režisierius.
