Nors moteris sako šią akimirką gyvenanti patį geriausią savo gyvenimą ir sau leisti gali kone bet ką, laimę ji vis dėlto atranda ne prabangoje, o šeimoje ir ribiniuose potyriuose. Nuolat keliaudama po atokiausias mūsų žemės vietas Marija ne tik padeda kitiems, susipažįsta su naujais horizontais ir svetimomis kultūromis, tačiau ir patenka į tokius pavojus, kurie kaskart iš naujo supurto vidinį jos pasaulį.
Pastaruosius metus ji visą savo energiją ir laiką nepailsdama skiria karo niokojamai Ukrainai, kurioje teikdama humanitarinę pagalbą ne kartą vos per plauką išvengė mirties.
„Karo vidury mano dešinoji ranka Ukrainoje suderina vienos mašinos pristatymą į Charkivą, važiuoja konvojus iš 3 mašinų ir būtent tos mašinos, kuria aš važiuoju Kijeve, subyra greičio dėžė. Mes pragaištame dieną, kol iš Lietuvos atveža atsarginę, suremontuojame, ir mes išvažiuojame po 2 parų.
Važiuojame pas brigadą, kurioje turėjome nakvoti. Pusiaukelėje gaunu skambutį, kolega tiesiog klykia, tu supranti, sako, Čiabano nebėra. Tai žmogus, pas kurį važiavome. Ten nieko nebėra, sako, jie žuvę. Pasirodo, tai, kad mes ten neatvažiavome para anksčiau, buvo mūsų išgyvenimo garantas“, – kalbėjo Marija.
Marija sako, jog Ukrainoje matė tokių šokiruojančių vaizdų ir situacijų, kokių neišvysime net ir baisiausiuose filmuose. Vis tik galimybę gelbėti kitų žmonių gyvybes, vaikams suteikti saugesnį prieglobstį, o kariams – psichologinę pagalbą, moteris vadina šios epochos jai skirta dovana. Ji iki šiol graudinasi prisiminusi sukrečiantį apsilankymą vienoje strateginių Ukrainos ligoninių, į kurią patekti gali tikrai ne kiekvienas.
„Važiavau su karo kapelionu, kuris man į rankas padavė rožančius ir šventąsias ikonėles. Įveda į palatą ir aš suprantu, kad ten yra kita dimensija, žmonės be veidų, be rankų, be kojų. Sako, aš vakar praradau visus savo draugus, tu duodi tą abrozdėlį ir matai iš lovų besitiesiančias kaip Golgotoje rankas, nes jiems tas daiktas yra viltis išgyventi.
Sako, penktoj palatoj guli jaunimas mūsų, ateinu ir matau mano vaikų metų žmones su sudegusias veidais, uždegusiomis akimis. Mane išvedė iki vartų, kur laukė kapeliono vairuotojas, nes aš taip verkiau, kad alpau nuo raudos“.
Labiau vertinti gyvenimą ir šalia esančius žmones Marija pradėjo įveikusi skydliaukės vėžį. Moteris pasakoja, jog liga ją išmokė dėkingumo, todėl ji kas vakarą visatai padėkoja už kiekvieną prasmingai nugyventą dieną.
„Turiu gyventi ne sau, nenorėčiau kad prie mano kapo atėję perskaitytų ir klaustų, kas čia tokia guli, geriau tegu sako, na ta tai prisidirbo. Mano tikslas nenugyventi gyvenimo tuščiai“.
Šiandien Marijos patirčių sąrašas gana įspūdingas – tarptautinė regata atviruose vandenyse „Ambersail“ jachta, alinančios ekspedicijos nuošaliausiose Afrikos vietovėse, ištvermės reikalaujantys Dakarai, pavojų kupini Aliaskos kalnai ir daugelis kitų atokiausių mūsų pasaulio vietų.
Visa Marijos Dubickienės gyvenimo istorija ir jo dramos – šį antradienio vakarą, laidoje „Bus visko“, 20 val., per LNK.
