Seras A.Hopkinsas taip pasakojo apie savo vaikystę: „Vaikystėje buvau labai vienišas, atskirtas, niekada su niekuo nebuvau artimas. Nieko neprašyk ir nieko nesitikėk – štai mano kredo.“
Iki šiol jis save apibūdina kaip vienišių. Kai aktoriui sukako 70 metų, jam net buvo diagnozuotas autizmas (matyt, Aspergerio sindromas), tačiau A.Hopkinsas šią diagnozę atmeta sakydamas, kad tai tik įmantri gydytojų jam priklijuota etiketė.
„Žmonės sugriovė visą savo socialinę sistemą norėdami viską sudėlioti į lentynėles“, – sakė jis.
Apskritai jis nelabai tiki žmonėmis: „Kažkas taikliai pastebėjo, kad visi mes esame paklydėliai. Visada tokie buvome ir būsime. Jei būtume protingesni, per amžių amžius pasaulyje nebūtų tiek daug karų ir kraujo praliejimo...“ O kitame interviu jis sakė: „Mes visi esame tik nusidėjėliai, klaidžiojantys tamsoje ir klumpantys.“
Maža to, A.Hopkinsas įsigudrino nutraukti santykius su savo vienintele dukra. Nutraukti taip, kad dabar net nežino, ar turi anūkų.
Paklaustas, kaip tai nutiko, jis atsakė: „Neturiu supratimo. Žmonės nutraukia santykius. Šeimos išyra ir gyvenk toliau kaip išmanai. Šiaip ar taip, man tas pat.“ Galbūt kam nors tokia šalta (arba bent jau itin santūri) reakcija pasirodytų šiek tiek autistiška. Bet... Mažai tikėtina, kad autizmu sergantis žmogus galėtų taip puikiai ir emocingai sukurti kelias dešimtis vaidmenų teatre ir kine, laimėti du „Oskarus“ ir dar gerokai iki 85-ojo gimtadienio tapti vienu geriausių ir publikos mylimiausių aktorių planetoje.
A.Hopkinsas yra neprilygstamas piktadarių vaidmenų atlikėjas (Hanibalas Lekteris nuolat užima pirmąją vietą geriausių kino istorijos piktadarių reitinguose), tačiau jo paties negalima pavadinti nei piktu, nei netgi niūriu. Savo gimtadienius jis pasitinka kiek pavargęs.
Dar prieš dešimtmetį laikraščio „The Guardian“ korespondentas jo paklausė: „Ką laikote didžiausiu savo laimėjimu?“ A.Hopkinsas atsakė: „Dabar viskas susilieja į viena. Buvo labai malonu laimėti „Oskarą“, bet dabar jis rūdija ir praranda blizgesį lentynoje šalia televizoriaus.
Nieko negalima vertinti pernelyg rimtai. Pas visus ateis mirtis. Neseniai buvau Arlingtono kapinėse prie Johno Kennedy kapo ir pagalvojau, kad didingi jo prezidentavimo metai dabar tiesiog išbarstyti kaip pelenai vėjyje. Iš esmės niekas neturi jokios reikšmės. Ir tai suteikia ramybę.“
Būsimasis aktorius gimė Port Talboto mieste Velse. Jo tėvas buvo kepėjas, o motina kilusi iš metalurgo šeimos. Sūnus augo kaip itin uždaras berniukas, paskendęs savo vidiniame pasaulyje. Tačiau, pasak jo biografo Michaelo Feeney Culleno, kitaip nei pats teigė, jis turėjo draugų. Tiesiog nedaug, ir dažniausiai jie buvo tokie pat vienišiai.
Vienas jų prisiminė: „Kai susipažinome, Toniui buvo maždaug aštuoneri. Vienišius, turintis įdomių ir neįprastų pomėgių. Jis mėgo astronomiją ir iškalbingai pasakojo apie Didžiuosius Grįžulo Ratus bei įvairias galaktikas. Tiesą sakant, jis išmokė mane visko, ką žinau apie žvaigždes. O dar jam patiko parodijuoti šiuolaikines žvaigždes, radijo ir teatro žvaigždes.“
Tonis taip pat įkalbėjo tėvą nupirkti jam pianiną. Nuo tada muzika tapo jo aistra. Jis kūrė muziką visą gyvenimą, o 2012-aisiais išleido kompaktinę plokštelę.
„Jei man būtų gerai sekęsi mokykloje, būčiau įstojęs į muzikos koledžą“, – sakė jis. Tačiau mokykloje jis mokėsi siaubingai (dėl to išsivystė menkavertiškumo kompleksas: A.Hopkinsas prisiminė, kad augdamas manė, jog yra bukagalvis).
Vėliau jis pamažu susidomėjo teatru. Po tarnybos kariuomenėje pradėjo aktoriaus karjerą.
Praėjus keleriems metams, kai A.Hopkinsui jau buvo 27-eri, jam nepaprastai pasisekė: juo susidomėjo garsiausias Didžiosios Britanijos aktorius ir režisierius Lawrence’as Olivier ir paskyrė savo dubleriu Augusto Strindbergo „Mirties šokyje“.
Ir štai kartą L.Olivier atsidūrė ligoninėje ant operacinio stalo, o A.Hopkinsas vietoj jo išėjo į sceną. Jis labai jaudinosi, bet publika jį priėmė gerai. (Vėliau L.Olivier jam pasakys: „Nervintis – tai tuštybės apraiška; tave persekioja įkyri mintis, ką apie tave pagalvos kiti. Tegul jie eina velniop!“)
Teatro karjera aktoriui klostėsi gerai, o ir į filmus pradėjo jį kviesti – pavyzdžiui, A.Hopkinsas vaidino filme „Liūtas žiemą“ („The Lion In Winter“) ir buvo nominuotas britų „Oskarui“ – BAFTA. Tačiau viskas galėjo baigtis dėl priklausomybės nuo alkoholio.
„Mane valdė išvešėjęs alkoholizmas... Gėriau viską, kas tik į mane lindo, ir negalėjau su tuo susitvarkyti“, – prisiminė aktorius.
Galiausiai jis užsirašė į anoniminių alkoholikų grupę. Po pokalbio su grupės vadovu jis savo ausyse išgirdo balsą tarsi iš dangaus: „Štai ir viskas. Dabar gali pradėti gyventi.“ Jam tai pasirodė kaip stebuklas. Ir iš tiesų netrukus jam pavyko mesti gerti visam laikui.
Kine jam tekdavo geri vaidmenys, pavyzdžiui, vienas pagrindinių Davido Lyncho filme „Drambliažmogis“ („The Elephant Man“).
Pasaulinę šlovę jam pelnė, žinoma, Hanibalas Lekteris filme „Avinėlių tylėjimas“ (1991 m.). Režisierius Jonathanas Demmy pamatė A.Hopkinsą būtent „Drambliažmogyje“ ir nusprendė, kad jis puikiai tinka Hanibalui. Po bendro A.Hopkinso ir Jodie Foster aktorinio bandymo J.Demmy suprato, kad geresnės poros filmui jis neras.
Scenarijų A.Hopkinsas išmargino pastabomis ir piešiniais įsivaizduodamas, kaip atrodo, kaip šypsosi Hanibalas. Savo tekstą jis garsiai perskaitė 250 kartų ir tik tada pajuto, kad gali improvizuoti.
M.F.Cullenas rašė: „J.Foster atvirai prisipažino, kad jo buvimas ją „gąsdino“, o filmavimo grupė jo vengė, kai jis vilkėdavo Hanibalo Lekterio kostiumą. A.Hopkinsui tai atrodė labai juokinga... Vienas operatorių pasakė: „Maloniausia būdavo, kai jį uždarydavo į narvą. Tiesiog nebuvo įmanoma jaustis ramiai, kol jo patikimai neužrakindavo.“
O po to vyko „Oskarų“ teikimo ceremonija. A.Hopkinsas buvo nominuotas pagrindinio aktoriaus kategorijoje, nors iš esmės tai antraplanis vaidmuo (iš 118 filmo minučių jis ekrane praleidžia tik 24-ias). Absoliučiu favoritu buvo laikomas Nickas Nolte, vaidinęs filme „Potvynių princas“ („The Prince of Tides“).
Pats A.Hopkinsas netikėjo savo pergale iki paskutinės minutės. Bet kol buvo skelbiami nominantai, jį aplankė nušvitimas: „Tiesiog supratau, kad laimėsiu. Nežinau, kokios jėgos čia veikė, bet tai buvo tarsi deja vu.“
Po „Avinėlių tylėjimo“ A.Hopkinsas atsibudo išgarsėjęs. Jis imtas kviesti į daugybę projektų ir iki 1995 metų jo filmografija pasipildė pustuziniu filmų.
Ilgainiui susidomėjimas A.Hopkinsu tik didėjo. Jis filmavosi Oliverio Stone’o ir Steveno Spielbergo filmuose, kelis kartus dirbo su Davidu Attenborough, pasirodė veiksmo filme „Neįmanoma misija II“ („Mission: Impossible II“) ir „Marvel“ kino komikse „Toras“, kur suvaidino dievą Odiną.
Tiesa, ir personažo, kuris jam atvėrė kelią į šlovę, A.Hopkinsas nepamiršo. Hanibalas jis buvo dar du kartus – to paties pavadinimo Ridley Scotto filme ir Bretto Ratnerio „Raudonajame drakone“ („Red Dragon“).
Vėliau, žinoma, jam teko užleisti vietą jaunesniems kolegoms – šį personažą vaidino Gasparas Ullielis ir Madsas Mikkelsenas, kurie, regis, kruopščiai kopijavo A.Hopkinso surastus charakterio bruožus ir manieras.
Įdomu, kad būtent po „Avinėlių...“ sėkmės A.Hopkinsas sulaukė ir Amerikos kino akademijos, iki tol nepastebėjusios jo kūrybos, atidaus dėmesio.
Per 30 metų jis gavo dar keturias šio prestižinio apdovanojimo nominacijas – už filmus „Dienos likučiai“ („The Remains of the Day“), „Niksonas“, „Amistadas“ ir „Du popiežiai“ („The Two Popes“). O 2021 m. 84 metų aktorius laimėjo antrąjį „Oskarą“ už vaidmenį Floriano Zellerio filmą „Tėvas“ („The Father“).
Situacija pasikartojo: visi buvo įsitikinę, kad „Oskarą“ gaus Chadwickas Bosemanas (tamsiaodis aktorius mirė likus pusmečiui iki ceremonijos, tai buvo paskutinė galimybė jį apdovanoti).
A.Hopkinso pergalė daugeliui buvo tiesiog šokas – kai kurie neteko amo, kai Renee Zellweger ištarė jo vardą. O jis pats ceremonijoje nedalyvavo ir, sako, net nežiūrėjo jos per televizorių: tuo metu ramiausiai miegojo namuose!
Parengė Matilda Aleksandravičė
