Vos pasirodė naujasis S.Spielbergo filmas „Fabelmanai“, kino apžvalgininkai iškart suklego, kad jis vertas visų „Oskarų“.
Pirmoji šių metų kino apdovanojimų ceremonija – Auksiniai gaubliai – patvirtino jų prognozes: Holivude dirbantys užsienio žurnalistai „Fabelmanus“ išrinko geriausiu filmu, S.Spielbergą – geriausiu režisieriumi. Kuo filmas sužavėjo užsienio žurnalistų vertinimo komisiją?
Naujasis Džersis, 1952-ieji. Bertas (Paulas Dano) ir Mici (Michelle Williams) Fabelmanai pirmą kartą savo jaunesnįjį sūnų Semį (Mateo Zoryonas Francis-DeFordas) veda į kiną – į režisieriaus Cecilo B.DeMille’io ir brolių Ringlingų, Barnumo, Bailey cirko filmą „The Greatest Show on Earth“.
Semis nepatikliai žiūri į šį sumanymą, tačiau tai, ką pamato, jam padaro tokį įspūdį, kad tą patį vakarą namuose surengia žaislinio traukinio katastrofą (pagal filme matytą traukinio ir automobilio susidūrimo sceną). Jautri mama pasiūlo sūnui ne griauti, o tėvo kamera sukurti nedidelį filmuką, ir taip visiems laikams nulemia Semio likimą.
Po kelerių metų paaugęs vaikinas (Gabrielis LaBelle’is) jau kuria mėgėjiškus vesternus skautų stovykloje, išradingai badydamas juostą, kad pasiektų šūvių efektą.
Motinai sūnaus pomėgis – kompensacija už nenusisekusią pianistės karjerą, tėvui, kompiuterių inžinieriui, – mielas, bet nereikšmingas hobis ant didžiojo gyvenimo slenksčio.
Trečias suaugusysis namuose – tėvo kolega ir geriausias draugas, linksmuolis dėdė Benis (Sethas Rogenas) – autsaideris, simpatizuojantis svajingai ir kūrybiškai Semio prigimčiai.
Netrukus šeimyna (kartu su dėde Beniu) persikels į Arizoną, po to – į Šiaurės Kaliforniją. Semis, darydamas bandymus su kino kamera, gaus keletą tiek nuostabių, tiek skaudžių pamokų, būtinų režisieriaus darbui. Ir jokia paslaptis, kad praėjus keleriems metams po finalinių titrų Semis Fabelmanas taps Stevenu Spielbergu.
Galima ilgai spėlioti, kaip S.Spielbergas atsibodo – ne, ne žiūrovams, – o įvairių kino premijų korifėjams, priverstiems reaguoti į kiekvieną režisieriaus, kurio vardas ir taip jau tapo bendrinis, aktyvumo pliūpsnį.
S.Spielbergo kaip režisieriaus (apie filmus, kuriuos jis prodiusuoja, geriau net neužsiminti) aktyvumas pulsuoja šuoliais.
Iš pradžių dviejų trijų filmų per metus serija, po to poros metų pertrauka ir ciklo kartojimas.
Pernai gruodžio viduryje režisieriui sukako 76 metai, bet jėgų jis turi kaip jaunuolis – ne tik kuria naujus filmus, bet kuria didelio užmojo filmus, tokių neįmanoma nepastebėti (net jeigu išeina „Karo žirgas“ („War Horse“).
Prieš metus pasirodė jo „Vestsaido istorijos“ („West Side Story“) versija, dabar klasikas pagaliau pribrendo iki savo kunkuliuojančios biografijos refleksijos.
Iki savo „Amarkordo“, „Romos“ (rež. Alfonso Cuaronas), „Belfasto“ (rež. Kennethas Branagh), „Dievo rankos“ (rež. Paolo Sorrentino), pagaliau – „8 ½“. Beje, Steveno atveju toks filmas galėtų būti pavadintas „33 ½“ – beveik kaip senos geros vinilinės plokštelės apsisukimų skaičius.
Senas geras – ko gero, geriausias „Fabelmanų“ apibūdinimas. Ir to, kas juose erzina, ir kas žavi.
S.Spielbergas pirmąkart po „Dirbtinio intelekto“ („Artificial Intelligence“, 2001 m.) tapo scenaristo Tony Kushnero bendraautoriu. Tai galima suprasti: apie savo vaikystę, tegul ir paverstą įvairiaspalviu reginiu, verta rašyti savarankiškai.
Šiuo atveju svarbu ir tai, kad rezultatas vis dėlto nebūtų grynas autoportretas ar neiššifruojamas dienoraščio įrašas. Žinoma, klasikas turi teisę kalbėtis su savimi, tačiau protingi žmonės šią akimirką paprastai atidėlioja kuo toliau.
Juostoje „Fabelmanai“, kuri jau vadinama režisieriaus geriausiu XXI amžiaus filmu, S.Spielbergas yra ne virtuozas, pavyzdžiui, kaip „Šnipų tilte“ („Bridge of Spies“), o meistras.
Čia nėra nieko panašaus į efektingą spektaklį, kokia buvo „Vestsaido istorija“, bet yra tvirta ranka ir absoliutus minties aiškumas.
S.Spielbergas vėl, kaip geriausiuose savo filmuose, persikūnija į veikėją tarp Olės Lukojės (herojaus pavardė neatsitiktinai verčiama beveik kaip „pasakininkas“) ir mobilios auklės.
Filmo atvirukinis kalėdinis prologas – žinoma, pasaka. Semiui nuolat gresia pavojai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai. Tai ir bendraklasių antisemitizmas Kalifornijoje (Fabelmanai – vieninteliai žydai tose apylinkėse), ir pašliję tėvų santykiai, ir pagaliau labai tikėtinas kūrybinis fiasko.
Kiekviena šių problemų išsprendžiama beveik stebuklingai, jei manome, kad staigus geriausių žmogiškų jausmų proveržis yra tarsi Kalėdų stebuklas. Pabaigoje žiūrovų laukia išties tikras jausmas, tačiau atskleisti jo detales būtų siaubingai netaktiška.
Fantastiška „Fabelmanų“ dinamika: kaskart, kai atrodo, kad personažai tuoj susikibs už rankų ir dainuodami patrauks į šviesią ateitį arba kartu pravirks, filmas griebiasi lengvos gudrybės ir įtampą perkelia ant kurio nors veikėjo pečių.
Todėl kiekvienas jų turi galimybę pasirodyti solo, o būdami kartu jie niekada nesusilieja į chorą, sukurdami šiame brendimo romane patrauklų polifoninį efektą. Aktorių ansamblis čia išties puikus. Tai pasakytina ne tik apie pagrindinį filmo atradimą – G.LaBelle’į, tapusį tikru S.Spielbergo alter ego. P.Dano, M.Williams, S.Rogenas – ypač Rogenas – suvaidino vienus geriausių savo vaidmenų.
Beje, „Fabelmanai“ yra ne tik memuarinis, bet ir meninis kūrinys. S.Spielbergas pusiau juokais aiškina žiūrovams, kas yra montažas, kaip sukurti specialiuosius efektus, ką turi kalbėti aktoriai ir kurioje kadro vietoje turėtų būti horizontas, kad būtų įdomu.
Tačiau pagrindinė pamoka yra ne tiek apie kiną, kiek apie meną apskritai. Staiga pas giminaičius atvyksta dėdė paklydėlis Borisas, buvęs cirko artistas (jį vaidina veteranas Juddas Hirschas), ir sako Semiui: „Reikia turėti drąsos kišti galvą į liūto nasrus. O štai padaryti taip, kad liūtas jos nenukąstų, – tai jau menas.“
S.Spielbergas, sukūręs vieną lengviausių ir žaviausių autobiografijų kino istorijoje, dėdės pamoką akivaizdžiai išmoko puikiai.
Režisierius sukūrė vieną lengviausių ir žaviausių autobiografijų kino istorijoje.
Auksinių gaublių lietus
Geriausia drama – „Fabelmanai“ („The Fabelmans“)
Geriausia komedija arba miuziklas – „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“)
Geriausias režisierius – Stevenas Spielbergas („Fabelmanai“/„The Fabelmans“)
Geriausia dramos aktorė – Cate Blanchett („Tar“)
Geriausias dramos aktorius – Austinas Butleris („Elvis“)
Geriausia miuziklo arba komedijos aktorė – Michelle Yeoh („Viskas visur vienu metu“/„Everything Everywhere All at Once“)
Geriausias miuziklo arba komedijos aktorius – Colinas Farrellas („Salos vaiduokliai“/„The Banshees of Inisherin“)
Geriausia antraplanė aktorė – Angela Bassett („Juodoji pantera. Vakanda amžiams“/„Black Panther: Wakanda Forever“)
Geriausias antraplanis aktorius – Ke Huy Quanas („Viskas visur vienu metu“/„Everything Everywhere All at Once“)
Geriausias filmas užsienio kalba – „Argentina, 1985“ (Argentina)
Geriausias animacinis filmas – „Pinokis“ („Guillermo del Toro’s Pinocchio“)
Geriausias TV draminis serialas – „Drakono namai“ („House of the Dragon“)
Geriausias TV muzikinis arba komiškas serialas – „Eboto pradinė mokykla“ („Abbott Elementary“)
Geriausia TV draminio serialo aktorė – Zendaya („Euforija“/„Euphoria“)
Geriausias TV draminio serialo aktorius – Kevinas Costneris („Jeloustounas“/„Yellowstone“)
Geriausia TV muzikinio arba komiško serialo aktorė – Quinta Brunson („Eboto pradinė mokykla“/„Abbott Elementary“)
Geriausias TV muzikinio arba komiško serialo aktorius – Jeremy Allenas White’as („Meškinas“/„The Bear“)
Parengė Matilda Aleksandravičė
