Filmas „Mariupolis 2“ jau įėjo į istoriją. Tai pirmoji kino juosta apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, nufilmuota vis dar okupuotame Mariupolyje. Paskutinis šiame kare nužudyto 45 metų lietuvių režisieriaus M.Kvedaravičiaus darbas.
Jo nufilmuotą medžiagą per penkias savaites ilgametraže juosta pavertė režisieriaus bendraautorė ir gyvenimo palydovė Hana Bilobrova su montuotoja Dunia Syčeva. Tai padaryta po to, kai M.Kvedaravičiaus kūnas per didžiausius vargus iš karo zonos buvo pargabentas į gimtąją Lietuvą.
Iš pradžių buvo pranešta, kad M.Kvedaravičius žuvo nuo raketos, pataikiusios į jo automobilį. Vėliau paaiškėjo, kad šis pranešimas buvo tik manevras siekiant lengviau išgabenti kūną iš rusų okupuotų teritorijų.
Išties Ukrainoje dokumentinio filmo apie Mariupolį tęsinį kūręs ir tenykščiams žmonėms pagalbą teikęs lietuvis buvo nužudytas, greičiausiai – po kankinimų: režisierius nušautas automato šūviais į krūtinę, dar vienas šūvis paleistas į galvą. Manoma, kad tai padarė vadinamosios Donecko liaudies respublikos smogikas Pavelas Musijenka, slapyvardžiu Paštetas.
Liūdna ironija – M.Kvedaravičius pagal išsilavinimą buvo antropologas, tyrė kankinimų fenomeną ir sukūrė apie tai debiutinį filmą „Barzakh“, pasakojantį apie žmonių dingimą Ramzano Kadyrovo valdomoje Čečėnijoje.
Pirmąjį „Mariupolį“ režisierius pradėjo filmuoti dar 2016 metais. Miesto pavadinimas susijęs su graikų kalba ir M.Kvedaravičius planavo sukurti filmą apie graikus, gyvenančius Mariupolio pakraštyje.
Bet jau tada miestas buvo apšaudomas ir M.Kvedaravičius suprato, kad temą reikia išplėsti, parodyti, kaip karas griauna taikių žmonių gyvenimą.
Žiniasklaidos duomenimis, dar 2015-aisiais po rusų apšaudymų Vostočno rajone žuvo 31 žmogus ir 117 buvo sužeisti. Šio ir kitų apšaudymų kadrų yra „Mariupolyje“.
Kartu M.Kvedaravičius savo juostoje rodo ir taikaus gyvenimo tėkmę: batsiuvio ginčą su kliente apie religiją, žūklę, vestuves, muzikantų repeticiją.
Ir į visas šias paprastas gyvenimo kolizijas baisiais čiuptuvais – sprogimais ir sugriovimais – įsiskverbia karas.
Įprasta miestiečių būtis teka kaip kine: ginčai, apsikabinimai, meilė, bet po to staigus lūžis – artilerijos apšaudymas. Pagrindinė filmo metafora – susprogdintas kino teatras, kuriame vietoj ekrano – išplėšta skylė.
Ir peršasi analogija su jau 2022-aisiais Mariupolyje susprogdintu dramos teatru, kurio rūsyje buvo slėptuvė.
Prasidėjus 2022-ųjų karui Ukrainoje režisierius nutraukė savo naujo filmo kūrimo darbus Ugandoje ir skubiai išvyko į Mariupolį.
Jį lydėjo gyvenimo draugė H.Bilobrova ir montuotoja D.Syčeva.
Ten jis sukūrė, kaip paaiškėjo, paskutinį filmą savo gyvenime – kovo pabaigoje ar pirmosiomis balandžio dienomis buvo nužudytas.
Nežinia, koks būtų buvęs filmas, jei M.Kvedaravičius jį būtų baigęs filmuoti ir sumontavęs pats. Nežinia, ar jis būtų turėjęs tokį pat pavadinimą kaip netrukus po karo veiksmų Donbase pradžios nufilmuotas poetiškas ir širdį veriantis „Mariupolis“. Tikriausiai galima pasakyti tik viena: M.Kvedaravičius negalėjo negrįžti į miestą, kurio karo istoriją pradėjo rašyti prieš keletą metų.
Beveik visas „Mariupolis 2“ nufilmuotas monumentalios evangelikų baptistų bažnyčios viduje ir išorėje, taip pat jos prieigose.
Bažnyčios pastato viršuje užrašyta „Dom molit y“ (raidė v nukritusi; liet. „maldos namai“).
Ten nuo bombardavimų slepiasi žmonės – daugiausia moterys, vaikai, senukai ir sužeistieji. Jie maitinami, apnakvindinami, kartu su jais meldžiamasi.
Ir, žinoma, nelaikoma atsitiktinumu, kad pavyko išsigelbėti: „Jei kas abejoja Dievo pagalba, nueikite prie dramos teatro ir gamyklos. Ir patys pagalvokite, ar sienos išsaugojo mūsų gyvybę, ar Dievo ranka.“
Ir jokio patoso, juolab pompastikos čia nėra. Viskas kasdieniška, kitaip per karą ir negali būti.
Per visą filmą pereina du herojai – veiklūs rusakalbiai vyrai Vitia ir Olegas. Jie priglaudė benamį šunį, o dabar nepiktai jį bara – juk gvelbia, gyvatė, maistą (nusitempė gabaliuką sviesto).
Štai jie stropiai šluoja bažnyčios kiemą tarsi supriešindami karo griaunamąjį absurdą su kuriamąja energija.
Štai iš kaimyniniame kvartale susprogdinto namo griuvėsių ištraukia generatorių – atrodo, be laidų.
Dėl to tenka patraukti į šoną dviejų žuvusių žmonių kūnus.
Veža agregatą karučiu: „Juk to vaikams reikia, ne mums.“
O dabar filosofuoja, kol ant laužo išvirs sriuba: „Pasirodo, branduoliniais ginklais planetą galima sunaikinti 150 kartų, o argi vieno neužtenka?“
Filme yra ir kitų žmonių – daugiausia pagyvenusių moterų ir vyrų, bet yra ir jauna mergina, maždaug aštuonerių metų berniukas, kartą kadre prabėga katė.
Baptistų bendruomenės bažnyčia kaip Nojaus laivas priglaudė juos visus.
Štai atskrenda balandžių porelė, ieško lesalo ir pasirodo, kad jie paukščių augintojo Nikolajaus globotiniai.
Nikolajus duoda atskirą interviu: „Trisdešimt dvejus metus dirbau ir dėl ko? Likau be nieko.“ Jis rodo dviejų banguotųjų papūgėlių – žaliosios ir mėlynosios – lavonėlius.
Gūdi karo laikų iškyla kieme – improvizuotas židinys iš plytų, jame užkuriamas laužas (malkos renkamos iš sugriautų namų), kepa bulvės, didžiuliame puode verda sriuba visai bendruomenei. Girdėti klausimas: „Ar turi druskos?“
Kamera neskubriai žvalgosi po kiemą: štai palyginti nesenas kapas su jau nuvytusiomis gėlėmis, štai šiukšlių bakai, ant kurių nutūpė balandžiai, naujai iškastas stačiakampė duobė, greičiausiai dar ką nors teks laidoti.
Viename paskutinių pasikartojančių to paties miesto vaizdo kadrų aiškiai matyti du degantys namai.
„Mariupolis 2“ įspūdingas ir kaip meno kūrinys, ir kaip dokumentas – unikalus testamentas žmogaus, kurį girdime ir beveik matome (šmėžuoja jo šešėlis) kadre.
Nežinia, ar taip buvo sumanyta, ar ne, bet ištęstos filmo scenos sukuria šiurpų ir užburiantį dalyvavimo efektą. Žiūrovas tarsi tampa liudininku. Naktinis miesto peizažas. Miesto peizažas dieną.
Peizažas prieblandoje, tolumoje virsta juodų dūmų kamuoliai, skrieja raketos. Tas pats peizažas, nufilmuotas pro tą patį langą. Statiškumas netikėtai sukuria įtampą: tyla kare – Dievo palaima, bet laukimas gali visiškai ištampyti nervus.
Staiga vaizdas slenka žemyn, ant žemės. Tai operatorius, jis ir filmo autorius, sureagavo į komandą: „Gulkis!“ Kažkas už kadro kasdieniškai komentuoja: „Jei ir nenorėjai į tualetą, užsinorėsi.“
„Mariupolyje 2“ labai tiksliai ir subtiliai pateiktas garsas: šūvių, bombų ir sviedinių sprogimų garsai iš pradžių šokiruoja – kaskart krūpčioji, bet vėliau pripranti, prisitaikai prie to karo ritmo.
Apibendrinant visiškai trumpai, šis filmas apie laukimą ir šviesos paieškas. Jis prasideda scena rūsyje, kuriame žmogus ir šuo visiškoje tamsoje žiūri į lauko pusę, į durų kiaurymę – ten šviesu, bet ten ir pavojinga.
Laužo, kuris šildo ir ant kurio šyla pietūs, ugnis – ir sugriauto namo pražūtingas gaisras (horizonte liepsnojantis daugiaaukštis namas), ir šviesos šaltinis.
Pragiedrėjo dangus, žmonės džiaugiasi, kad šviečia saulė, tarsi šilčiau.
O dabar dangų aptraukė rūkas ir atrodo, kad saulė niekada nebepatekės, tačiau gieda gaidžiai pranešdami apie saulėtekį.
Po tamsiausios nakties neišvengiamai ateis naujas rytas. Tačiau M.Kvedaravičius jau nebepamatys tos aušros.
Pasaulinė „Mariupolis 2“ premjera įvyko šių metų Kanų kino festivalyje, kuriame filmas laimėjo specialų dokumentinio kino prizą.
Pasak žiuri, apdovanojimas skirtas filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu. Labai radikaliam, drąsiam, meniškam ir egzistenciniam kūriniui „Mariupolis 2“.
„Mariupolis 2“ lapkritį rodytas ir Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Jam pasibaigus, ekrane slenkant titrams, salėje tvyrojo tyla.
Ploti režisieriui po mirties niekas nesiryžo, tačiau buvo žmonių, kurie persižegnojo ir tyliai pasimeldė.
Pagrindinė filmo metafora – susprogdintas kino teatras, kuriame vietoj ekrano – išplėšta skylė.
Kamera neskubriai žvalgosi po kiemą: štai palyginti nesenas kapas su jau nuvytusiomis gėlėmis, štai šiukšlių bakai, ant kurių nutūpė balandžiai.
Parengė Matilda Aleksandravičė
