Tikrasis J.Foster vardas – Alicia. Jodie dar vaikystėje ją praminė seserys ir brolis. Aktorės tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo keli mėnesiai. Dešimtajame dešimtmetyje, jau būdama garsi aktorė ir „Oskaro“ laureatė, ji prisipažino, kad per savo gyvenimą tėvą tematė keturis kartus.
J.Foster debiutavo prieš kamerą vos trejų metų: sekundę pasirodė reklaminiame klipe. Šiaip jau reklamose filmavosi jos vyresnysis brolis Buddy, kuris vėliau tapo dar ir TV filmų žvaigžde.
Motina lydėdavo Buddy į filmavimą ir kartu pasiimdavo Jodie. Kartą vienas agentas atkreipė dėmesį į mergaitę ir pasiūlė jai nusifilmuoti kremo nuo saulės reklamoje.
Trimetės debiutas buvo itin sėkmingas – po jo pasiūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago: be reklaminių klipų, ją kvietė į įvairius TV šou, serialus ir netgi „Disney“ TV filmus, aštuonerių ji nusifilmavo pirmame kino filme („Napoleonas ir Samanta“), o dešimties iš esmės jau buvo profesionali aktorė.
Beje, J.Foster niekada specialiai nesimokė aktorystės ir prisipažino, kad tik filmuodamasi Martino Scorsese juostoje „Taksi vairuotojas“ („Taxi Driver“) ji suvokė, kad tai profesija, o ne tiesiog pomėgis. Savo mokykla ji vadino kaip tik filmavimąsi reklamose ir serialuose.
Vaikystėje išgarsėję aktoriai suaugę retai tampa kino žvaigždėmis. Perėjimas iš vienos amžiaus grupės į kitą dažniausiai būna kankinamai sudėtingas, susijęs su išbandymais šlove ir didžiuliais pinigais. Tačiau J.Foster perėjimas nebuvo labai sunkus – prie to svariai prisidėjo režisierius M.Scorsese.
Į jauno, bet daug žadančio režisieriaus akiratį J.Foster pateko 1974-aisiais, kai, būdama 12-metė, jo filme „Alisa čia nebegyvena“ („Alice Doesn’t Live Here Anymore“) suvaidino mažametę vagišę ir alkoholikę, pliaupiančią „rašalą“.
Šio filmo idėjos autorė buvo aktorė Ellen Burstyn, kuri ir atliko pagrindinį vaidmenį, o režisuoti pakvietė ambicingą naujoką.
J.Foster tai buvo visiškai kitas kinematografo lygis – ne „Disney“ filmai visai šeimai ar TV situacijų komedijos, o juosta, už kurią E.Burstyn gavo „Oskarą“.
Taigi ji sutiko ir su kitu M.Scorsese pasiūlymu – nusifilmuoti juostoje „Taksi vairuotojas“. Tiesa, vaidmuo buvo daugiau nei abejotinas – 14-metei aktorei reikėjo vaidinti jauną prostitutę. Beje, atviriausiose scenose Jodie dubliavo jos vyresnioji sesuo, o ir į premjerą jos neįleido, nes filmo amžiaus cenzas buvo N-18.
„Taksi vairuotojas“ sukėlė furorą 1976-ųjų Kanuose, o J.Foster pirmą kartą buvo nominuota „Oskarui“.
Šie vaidmenys nepadarė aktorei jokios psichologinės traumos. Užtat „Taksi vairuotojas“ tiesiog išvedė iš proto jaunuolį, vardu Johnas Hinckley jaunesnysis: jis neteko galvos dėl J.Foster ir ši manija truko metų metus.
Jis bandė susipažinti su Jodie, siuntinėjo jai eilėraščius ir meilės laiškus, skambindavo ir palikdavo žinutes autoatsakiklyje, svajojo užgrobti lėktuvą, jos akivaizdoje nusižudyti arba nušauti prezidentą Jimmy Carterį – kad tik aktorė atkreiptų į jį dėmesį.
Galiausiai 1981 metais jis pasikėsino į prezidentą R.Reaganą – kulka užkliudė plautį, prezidentas vos liko gyvas.
Savo nusikaltimą J.Hinckley pavadino „didingiausiu meilės prisipažinimu istorijoje“. Jis buvo pripažintas nepakaltinamu ir paguldytas į psichiatrijos ligoninę, iš kurios išėjo tik 2016 metais.
2022 metų birželio 15-ąją J.Hinckley buvo panaikinti visi apribojimai: dabar 67 metų vyras laikomas normaliu. Pritardamas gitara jis dainuoja savo kūrybos dainas ir kelia jas į „YouTube“.
Tais pačiais 1981-aisiais J.Foster pakomentavo šią istoriją. Ji pasakojo, kad, sužinojusi apie dėl jos padarytą nusikaltimą, iš pradžių apsiverkė, o po to staiga ėmė isteriškai juoktis: „Mano juokas buvo keistas, nenuoširdus, tuščias, bet aš negalėjau susivaldyti. Mano kūnas trūkčiojo nuo skausmingų konvulsijų. Skaudėjo.“
Įdomu, kad antras filmas, kuriame vaidina J.Foster, su „Taksi vairuotoju“ dalyvavęs tame pačiame 1976 metų Kanų kino festivalio konkurse, minimas rečiau. Tai – „Bagsis Malounė“ („Bugsy Malone“) – žaisminga gangsterių filmų parodija, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko jauni aktoriai (Scottui Baio buvo 15 metų), o kruvini nusikaltimai buvo daromi ginklais, šaudančiais kremu.
J.Foster ši juosta ir buvo tvirtas laiptelis nuo vaikiškų filmų prie suaugusiųjų, nors „Taksi vairuotojas“ ją pametėjo gana aukštai, kad nesibaimintų padaryti vienos kitos klaidos.
Beje, J.Foster stengėsi nevaidinti tokiuose filmuose, kurie galėtų pakenkti jos vardui, – rinkosi gana stiprias dramas ir po 10 metų sulaukė dar vieno proveržio.
Filmas „Kaltinamieji“ („The Accused“) – tiems laikams drąsi merginos, kuri per vakarėlį buvo išprievartauta, istorija. Prievartautojai faktiškai išvengė bausmės, tad ji kreipėsi pagalbos į prokurorę.
Siužetas buvo paremtas tikra istorija, sulaukusia didžiulio atgarsio visuomenėje, ir filmas taip pat pataikė į dešimtuką. Kino teatruose jis uždirbo solidžią sumą, o 27 metų J.Foster gavo pirmąjį „Oskarą“.
Ekranizuoti Thomo Harriso romaną „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“) užsimota iškart po to, kai tik knyga pasirodė.
J.Foster labai norėjo gauti FTB agentės Klarisės Starling vaidmenį, bet režisierius Jonathanas Demme abejojo dėl jos kandidatūros. Iš pradžių jis norėjo šį vaidmenį skirti Michelle Pfeiffer, vėliau – Meg Ryan. Abi atsisakė, nes siužetas apie žudikus maniakus joms pasirodė per niūrus ir baisus. J.Foster laikėsi iki galo ir buvo apdovanota.
Šlovės liūto dalį, savaime suprantama, pasiėmė Anthony Hopkinsas, tačiau ir jo partnerei pasisekė. Dabar ji turėjo vaidmenį, kurį visi žino, be to, „Avinėlių tylėtjimas“ aktorei pelnė antrą „Oskarą“ – tai atsitiko, kai jai sukako 30 metų.
Aktorė teigia turinti daugybę baimių ir keistenybių. Pavyzdžiui, ji nemėgsta apsipirkinėti ir dėvi tuos drabužius, kuriuos jos herojėms siuva įvairių filmų kostiumininkai.
Dar J.Foster prisipažino, kad jai nepatinka būti aktore, – ji linkusi pati kurti filmus ir jos, kaip režisierės, filmografijoje – apie 10 įvairių projektų. Tiesa, daugiausia tai įvairių serialų pavienės serijos, bet yra ir ilgametražių filmų.
Iš jos režisūrinių darbų išsiskiria „Bebras“ („The Beaver“) – 2011 metų filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Melas Gibsonas. Jie seniai draugauja, tačiau tuo metu M.Gibsonas pateko į beveik visų Holivudo studijų „juoduosius sąrašus“ dėl savo elgesio ir nepakenčiamo charakterio. J.Foster buvo įspėta nesusidėti su atstumtuoju, bet nepaklausė.
„Bebras“ buvo sukurtas ir netgi pasirodė ekranuose – hitu jis, žinoma, netapo, bet padėjo M.Gibsonui atsikratyti virš jo pakibusio prakeiksmo.
O štai J.Foster vaidmenų, panašių kaip filme „Avinėlių tylėjimas“, taip ir nebesulaukė, nors jos filmografijoje yra įsimintinų darbų.
Už 1994 metų filmą „Nelė“ („Nell“) aktorė buvo dar kartą nominuota „Oskarui“. Vaidmens filme „Skrydžio planas“ („Flightplan“) ji pati išsireikalavo, įrodžiusi režisieriui Robertui Schwentke, kad pagrindinį herojų gali suvaidinti moteris, – „už bausmę“ jos personažas gavo vyrišką Kailo vardą.
Dėl vaidmens Roberto Zemeckio „Kontakte“ („Contact“) jai teko gilintis į astronomiją, nors jai nepatinka matematika ir ji bijo skaičių.
Dabar J.Foster filmuojasi retai, vengia skambių ir didelio biudžeto projektų – per savo karjerą ji jau pasiekė viską, apie ką svajoja pradedantieji aktoriai.
Netradicinė lytinė orientacija
- Apie J.Foster asmeninį gyvenimą ir meilės romanus iš esmės mažai žinoma. 1988-aisiais J.Foster pagimdė pirmą sūnų Charlesą, 2001-aisiais – antrą, Kitą Bernardą.
- Kas yra vaikų biologinis tėvas – nežinia. Tačiau į žiniasklaidą prasiskverbė informacija, kad Jodie buvo atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra, o donorus ji rinkosi pagal IQ lygį.
- 2007-aisiais paaiškėjo, kad gandai apie Jodie netradicinę lytinę orientaciją – tiesa.
- Daug metų ji palaikė santykius su menininke Cindy Bernard, išsiskyrusi su ja susitikinėjo su scenariste, režisiere, prodiusere Cynthia Mort.
- Kita aktorės mylimąja tapo dainininkė Sophie Hawkins. 2013 m. Jodie viešai prisipažino esanti lesbietė ir pristatė savo draugę fotografę, režisierę, aktorę Alexandrą Hedison, su kuria oficialiai susituokė 2014 m.
Parengė Matilda Aleksandravičė
