Kulminaciniame „Skandalo“ epizode dailininkas Aoye nutaria pasitikėti savo advokatu, nors žino, kad jis – sukčius ir parsidavėlis. Tuo metu žiūrovai ir išvysta jį su šiuo šaliku.
Kaip japoniškame filme galėjo būti panaudotas raštas, kuris mūsų šalyje laikomas lietuvišku?
Humanitarinių mokslų daktaras, etnologas, dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas sakė ne kartą įsitikinęs, kad japonai lietuviškas juostas suvokia kaip savas, o lietuviai taip vadina japoniškus tradicinius raštus.
– Ar „Skandale“ matomas raštas gali būti vadinamas lietuvišku? – „TV antena“ paklausė V.Tumėno.
– Lietuvio akiai šis raštas tikrai labai panašus į tradicinius lietuviškus tautinius audinių raštus. Jis atrodo lietuviškai ir paplitęs mūsų lovatiesėse, juostuose.
Tame rašte aiškiai matyti lietuviškos „varlytės“ ir „žvaigždutės“.
Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ metu vyko Japonų dienos. Jų atidarymui drauge su animatore Anna Revelte sukūrėme animaciją „Ainų pėdsakais“, kurioje interpretavome tradicinius Japonijos ainų, gyvenančių Hokaido saloje, ornamentus.
Filmas kelis vakarus buvo demonstruojamas ant Mykolo Žilinsko galerijos lauko sienos.
Ainų tautinė mažuma yra senųjų Japonijos gyventojų palikuonys: jie išsiskiria ūgiu, tvirtu sudėjimu, vyrai – barzdoti ir ūsuoti, o moterys tatuiruodavo odą aplink lūpas taip, kad atrodo, jog visada šypsosi.
Praeiviai ir žiūrovai manęs klausinėjo, kodėl tie japoniški ornamentai taip lietuviškai atrodo?
Galima pastebėti, kad labai panašių raštų yra ne tik Rytų Europos, Skandinavijos, bet ir Italijos Lombardijos tautodailėje. Ornamentų, panašių į mūsų juostų raštus, yra ir kinų tradicinėje tekstilėje.
Mane tokie netikėtumai jau mažiau stebina. Esu ir Lotynų Amerikos tekstilės raštuose aptikęs daug lietuviškų analogijų, apie kurias teigiama, kad tai – ikikolumbinė tradicija.
Teko atkreipti dėmesį ir į Afrikos berberų kilimus, kurie taip pat išmarginti geometriniais raštais, labai panašiais į archajiškus baltų tekstilės raštus.
– Kaip tai paaiškinti? Juk Japonija toli nuo Lietuvos.
– Senieji ženklai nebuvo „uždaryti“ vienoje kultūroje. Jie vienaip ar kitaip keliavo iš vienos civilizacijos į kitą.
Tiesa, ornamentų kelionės yra labai didelė paslaptis. Nėra jokios aiškios pasaulinės teorijos ir paaiškinimo, kaip tie ornamentai migravo.
Tradicinių geometrinių ornamentų pagrindą sudaro pirminiai senoviški ženklai, kurių konstrukcija evoliucijos raidoje beveik nekinta – kinta tik jų išorinės savybės: dydis, siluetas, pagražinimai, proporcijos, spalvos. Geometrinis ornamentas yra neolito laikų kultūrų ir civilizacijų išradimas.
Archeologų tyrimai rodo, kad iki neolito nebuvo išplėtotų abstrakčių ženklų.
Akmens amžiuje aptinkami tik dekoro pradmenys, neretai kilę iš technologinių faktūrų. Tai įvairiausi taškučiai, brūkšneliai, ratukai, kryžiai ir pan.
– Jei per šešis tūkstančius metų žmonės išsaugojo ornamentus, matyt, tai labai svarbu jų gyvenimui...
– Matyt, tie ženklai turėjo didžiulę reikšmę. Mes jų galbūt ir nesuprantame taip, kaip senovėje juos sukūrę žmonės, nujaučiame kažkokią didybę, galią, keistą grožį.
– Ar šis raštas Japonijoje atpažįstamas kaip tradicinis japonų raštas?
– Taip. Tai yra tradicinis japonų raštas. Atvykę į Lietuvą japonai stebisi lietuviškomis juostomis, jas perka, atpažįsta jose savo kodus, savo ženklus.
Čia reikėtų kalbėti ir apie ikiindoeuropietišką tradiciją. Ko gero, šie ženklai atsirado senesnėje civilizacijoje, dar prieš indoeuropiečiams atkeliaujant į Europą.
Ši ornamentika yra senesnio klodo, todėl ji taip plačiai paplitusi. Ji liudija tam tikrą pasaulėžiūros bendrybę tarp Azijos ir Europos.
Gali būti, kad jiems buvo suteikiama ir panaši kosmogoninė reikšmė.
– Kaip atsirado mitas apie lietuviškus raštus? Iš kur tas įsitikinimas, kad Lietuvoje paplitę raštai yra lietuviški?
– Kiekviena tauta turi tą arsenalą, tą aibę savų tradicinių tautinių raštų, kuriuos mėgsta, pažįsta, puoselėja, – tai ir yra svarbiausia.
Raštai, jų pirminiai pagrindai dažniausiai yra tie patys, bet jų atmainos, stiliai, kombinacijos ir kompozicijos, pasakos ir mitai apie tuos raštus gali būti skirtingi, specifiniai. Bet pamatinė įstrižo geometrinio rašto konstrukcija, „stebuklinė“ reikšmė dažniausiai yra labai sena, gerokai universalesnė ir plačiai paplitusi.
Vadinasi, šie raštai ne tik grožio, meno ir estetikos reiškinys. Jie gali būti kupini ir tam tikrų teigiamų, laiminančių prasmių, kurias galbūt tik nujaučiame.
Senovėje ženklais puošdavosi tam, kad jie saugotų. Tai buvo tam tikra dvasinė technologija, kurią dabar esame primiršę. Tikėta, kad raštai suteikia tam tikrą apsaugą, galią, palaiminimą.
– Filme „Skandalas“ ant pagrindinio herojaus kaklo šalikas su japonišku tradiciniu raštu, ko gero, atsirado neatsitiktinai?
– Tai galima įtarti. Greičiausiai japonų tradicijoje tai yra šventi, sakralūs, magiški ženklai.
Todėl tai gali būti ryšio su dievų pasauliu ženklas arba taip išreikštas noras užmegzti ryšį su tuo pasauliu.
– Užsidėjęs tą šaliką filmo herojus apsisprendžia, kad reikia pasitikėti advokatu, nors turi aiškius įrodymus, jog jis yra sukčius.
Filmo pabaigoje paaiškėja, kad jis teisingai pasielgė. Tą su žmogumi įvykusį stebuklą jis prilygina žvaigždės gimimui.
– Taip, filmo vaizdų kalboje galima išskaityti, kad herojus tarsi šaukiasi dangiškos pagalbos, kad įgytų galios patikėti tuo, kuo protas liepia netikėti...
Herojus kliaujasi savo širdimi, kuri siekia dangiškos tiesos, žvaigždžių pasaulio. O audinys su kosmogoniniais žvaigždžių ir varlytės ženklais tai padeda išreikšti ir sutvirtina.
Labai galimas dalykas, kad šis raštuotas šalikas liudija herojaus ryšį su protėviais, su Japonijos dvasine tradicija.
