Kai 1968-aisiais amerikiečių rašytojas Davidas Morrellas pradėjo rašyti savo romaną „Pirmasis kraujas“ („First Blood“), Vietnamo karas buvo pačiame įkarštyje. Per JAV ritosi masinis antikarinis judėjimas, miestuose vyko daugiatūkstantinės demonstracijos, o aktyvistai taip pat masiškai buvo persekiojami pagal įstatymą.
Šiame fone knyga apie iš Vietnamo grįžusį ir vietos sau nerandantį veteraną, kuris vien savo išvaizda kelia įtarimą vidutiniam Amerikos gyventojui, siuntė aiškią žinutę, nukreiptą prieš tai, kas vyksta Pietryčių Azijoje.
„Pirmąjį kraują“ gyrė visi garsiausi kritikai, o ekranizuotas romanas galėjo būti dar 1972-aisiais, iškart po to, kai išėjo. Tačiau pasirodė, kad Amerikai reikalingas visai kitokio pobūdžio herojus.
Filmo pagal D.Morrello romaną kūrimo istorija paini ir galbūt kada nors pati taps filmo siužetu.
Ekranizavimo teisės ėjo iš rankų į rankas, iš vienos kino kompanijos kitai; samdyti scenaristai ir režisieriai, vyko aktorių atrankos. Su šiuo projektu vienu metu buvo susijęs režisierius Sydney Pollackas, Džono Rembo vaidmens atlikėjas rinktas iš Roberto De Niro, Clinto Eastwoodo, Paulo Newmano ir net Dustino Hoffmano.
„Gamybinis pragaras“ baigėsi tiktai 1981-aisiais, kai „Pirmojo kraujo“ ekranizavimo teises įsigijo prodiuseriai Mario Kassaras ir Andrew Vajna – jie buvo ką tik įsteigę kompaniją „Carolco Pictures“, ieškojo jai tinkamo projekto, o knyga apie Vietnamo karo veterano nuotykius jiems pasirodė gera investicija.
Tuomet į filmą ir pateko Sylvesteris Stallone, apie kurį visi kalbėjo kaip apie aktorių iš filmų serijos apie Rokį. Tiesa, ekranizacijos autoriams teko gerokai paplušėti prie pirminio šaltinio.
Pasak D.Morrello, rašydamas „Pirmąjį kraują“ jis rėmėsi savo studentų pasakojimais (jis buvo anglų kalbos profesorius Ajovos universitete) ir Audie Murphy istorija – šis amerikiečių kareivis, Antrojo pasaulinio karo didvyris, dėl potrauminio sindromo iki gyvenimo pabaigos negalėjo miegoti be užtaisyto pistoleto po pagalve.
Knygos Džonas Rembo daug patyrė. Jis pateko į nelaisvę ir buvimas uždaroje patalpoje bei kankinimai, kurių prieš jį griebėsi policininkai, paaštrino jo neurozes.
Knygoje ir viename ankstyvųjų scenarijų Rembo asmeniškai paklojo 20 žmonių. Bet netgi Vietnamo veteranai negalėjo žudyti policininkų ar nacionalinės gvardijos kareivių, tad filme jo sąskaitoje tėra viena auka; ir jis nebuvo tiesioginė savo persekiotojų mirties priežastis.
Daug šio personažo pokyčių susiję su S.Stallone, kuris stengėsi savo herojų padaryti simpatiškesnį.
Dingo ir D.Morrello aprašyta barzda – per ją žiūrovai, matyt, nebūtų galėję įžiūrėti narsaus žvaigždės veido.
O svarbiausias skirtumas, žinoma, filmo pabaiga, kai Rembo pasiduoda policijai ir lieka gyvas.
Tai buvo padaryta dėl daugelio priežasčių, pirmiausia – dėl išankstinės apklausos grupės (Focus Group) neigiamos reakcijos į pagrindinio herojaus mirtį. Bet šitaip ekranizacijos autoriai pradėjo ilgą vieno romano personažo gyvenimą ekrane.
Amerikos ekranuose „Pirmasis kraujas“ pasirodė 1982-ųjų spalio 22-ąją.
Pirmieji kritikų atsiliepimai buvo, švelniai tariant, nepalankūs, bet vėliau pasirodė, kad filmas patiko žiūrovams ir tapo kultinis – pasaulyje uždirbo 125 mln. dolerių (jo biudžetas buvo 15 mln. dolerių). Ir čia kritikai ėmė girti tiek S.Stallone’s, tiek jo ekrano partnerių Briano Dennehy (šerifas Tizlis), Richardo Crennos (pulkininkas Trautmanas) vaidybą, nors pačią juostą iš inercijos keiksnojo.
Tiesą sakant, jų nuomonė mažai ką domino. Pirmasis filmas apie Rembo nustatė veiksmo juostų standartus, į kuriuos ėmė orientuotis kiti režisieriai ir prodiuseriai.
Taip atsirado naujas amerikietiškų B kategorijos filmų reiškinys ir padovanojo žiūrovams daug sektinų herojų. Pats Džonas Rembo puikiai prie jų pritapo.
Antrajame filme, neįmantriai pavadintame „Rembo: pirmasis kraujas II“ („Rambo: First Blood Part II“), 1985-aisiais herojus grįžo į Vietnamą išvaduoti amerikiečių karo belaisvių iš koncentracijos stovyklos.
Trečiajame – 1988-ųjų „Rembo III“ – buvęs kareivis virto tikra mirties mašina ir kovojo su sovietų armija Afganistane. Kiekvienoje dalyje Rembo darėsi vis kraugeriškesnis.
Ketvirtame filme (pasirodė 2008-aisiais) jis nužudė 236 žmones.
S.Stallone pasakojo, kad dėl šio herojaus jį nelabai mėgo trečiasis pasaulis ir kad jam net grasinta mirtimi.
Rašytojas D.Morrellas irgi krimtosi – jo knygos herojus faktiškai išsprūdo iš jo kontrolės ir jam liko tik aprašinėti vis naujus šio supermeno nuotykius.
Kai 2019-aisiais S.Stallone nufilmavo penktą dalį, D.Morrellas iš nevilties socialiniame tinkle parašė: „Gėda, kad mano vardas susijęs su šiuo filmu.“ Beje, savo honorarų jis vargu ar atsisakė.
Parengė Matilda Aleksandravičė
