Stokholmas, Berlynas, Londonas, Pripetė – tai tik keletas miestų, kuriais kino magija yra pavertusi Vilnių įvairiose kino juostose ir televizijos serialuose. Dabar šį sąrašą papildė Sibire netoli Baikalo įsikūręs Irkutskas. Būtent jame prasideda „Kompromatas“, pasakojantis tikrais faktais pagrįstą istoriją apie neteisingai apkaltintą Irkutske dirbusį Prancūzijos diplomatą, kuris, siekdamas išvengti ilgų metų kalėjime Sibire, ryžosi bėgti į Prancūziją ir slapta kirto Baltijos šalių sienas pėsčiomis.
Užsienio šalių kinematografininkų pamėgta Lietuva bei jos sostinė Vilnius ir šį kartą tapo filmo veiksmo vieta: jis persikūnijo ir į Irkutską, ir į Kazanę, ir į Maskvą; net neaprėpiami Sibiro taigos plotai ar Rusijos ir Mongolijos pasienis filmo operatoriaus meistriškai užfiksuoti Vilniaus apylinkėse.
Lietuvos žiūrovai be vargo atpažins, kad Irkutsko kalėjimas – tai Lukiškės, Maskvos dangoraižiai – Neries dešinysis krantas Vilniuje, Prancūzijos ambasados Maskvoje priėmimo vieta – Lietuvos nacionalinės filharmonijos fojė.
Surasti filmo veiksmui tinkamas vietas prancūzų kinematografininkams padėjo kino industrijoje dirbantys lietuvių kolegos.
Bene svarbiausias jų – lokacijų (filmavimo vietų) vadovas Jonas Špokas, talkinęs jau ne vieno filmo, ar tai būtų „Černobylis“, ar „Karas ir taika“, ar „Džekas Skerdikas“, kūrėjams.
Kaip pats sakė MO muziejaus pasakojimų cikle „Menas kurti Vilnių“, jo darbo specifika tiesiog įpareigoja smalsiai žiūrėti į miestą, sekti padėtį, suvokti pokytį: „Vilnius man primena kino studijos vidinį kiemą, kuriame pastatytos dekoracijos, jis kaip nedidelė filmavimo aikštelė. Užsienio filmuose jis dažniausiai vaidina ką nors kitą, tad mes Vilnių įsivaizduojame kaip aktorių. Būdamas nors ir nedidelis miestas, jis jau yra tapęs pasaulinio kino industrijos žaidėju ir turi ką pasiūlyti.“
Ko šįkart ieškojo prancūzų kinematografininkai, kokią aplinką ir nuotaiką norėjo sukurti, ką prašė surasti, kokie buvo jų pageidavimai? Pasak J.Špoko, filmų kūrėjai iš užsienio dažniausiai nepuola stačia galva filmuoti – pirmiausia būna savotiškos žvalgytuvės įvairiose šalyse, nerodomas net scenarijus, tik pateikiama trumpa turinio santrauka. Taip buvo ir šįkart – prancūzai atvyko apsižvalgyti, ar pavyktų Lietuvoje pavaizduoti istoriją, kurią nori papasakoti.
„Mes žinojome, kad veiksmas vyksta Irkutske maždaug prieš penkerius metus („Kompromatas“ filmuotas 2020 m. pabaigoje, jame pasakojama istorija nutiko 2015aisiais. – Red.), kad veiksmo vietos – pagrindinio herojaus gyvenamasis namas Irkutske, kitų herojų sovietinis butas, gamtos vaizdai, kalėjimas – jau tada Lukiškės buvo karšta vieta, dominanti ne vieno filmo kūrėją. Jie atvažiavo, apsižvalgė ir nutarė, kad Lietuva tiktų.“
Kai filmo režisierius, dailininkas, operatorius pajuto, kad Lietuva tenkina jų lūkesčius, ir buvo patvirtintas filmo kūrimas, partneriai lietuviai gavo scenarijų, susižymėjo visų scenų lokacijas – vietas, kuriose tą sceną filmuos.
Tada, bendraujant su filmo dailininku, prasidėjo vietų paieška – jų reikėjo surasti daugiau nei trisdešimt. Kūrybinei komandai vykti į Irkutską nereikėjo – ji pasinaudojo šiuolaikinėmis technologijomis: per „Google“ pažiūrėjo, kaip atrodo miestas, pasidomėjo „Facebook“, „Instagram“ įrašais, kad sužinotų, kaip gyvena vietos žmonės.
„Filmo kūrėjai prašė atkurti posovietinį Sibiro miestą. Prancūzai, Vakarų Europos atstovai, turi savo įsivaizdavimą apie Rusiją, Rytų Europą. Mes stengėmės, kiek galėjome, patarti, bet ir mes juk ne Rusijoje gyvename.
Man susidarė įspūdis, kad prancūzams rūpėjo ne sovietmetis – jiems labiau rūpėjo laukiniai Rytai su mafija, gangsteriais.
O kalbant apie Irkutską jiems pirmiausia norėjosi parodyti, kad ten šalta, – pačioje istorijoje šaltis buvo kaip fizinis barjeras, kurį turėjo įveikti herojus. Gamtos atšiaurumas sugretintas su tautos atšiaurumu, su tuo, kaip herojų priėmė, kaip su juo elgėsi.
Daug kalbėjome apie šaltį, apie sniegą, apie purvą – bandyta sukurti tarsi priešpriešą gražiam vakarietiškam pasauliui. Net kai su režisieriumi vaikštinėjome po Vilnių, jis sakė, kad Vilnius per gražus šiai istorijai, per daug vakarietiškas, tad ieškojome pavienių kampų. O tada atsiranda kino magija, dailės departamento indėlis, specialieji efektai – gali pasendinti, papurvinti: išbarstai dirbtinį sniegą ir užmeti purvo, kad sniegas būtų toks rusiškas – purvinas.
Mes labai techniškai ieškojome lokacijų – ne tokių, kurios gražios, o tokių, kurios turėjo būti matomos kadre ir atspindėti filmo siunčiamą žinutę“, – darbo užkulisius šiek tiek atskleidė lokacijų vadovas.
Miesto vaizdai, pastatų eksterjerai – svarbūs vaizdiniai filmo elementai, bet daug veiksmo vyksta ir pastatų viduje. Kaip matyti iš „Kompromato“ ekrano, interjerai sukurti ne paviljone, o autentiški. Kaip lokacijų vadovui pavyksta iššniukštinėti, kaip kas kur gyvena, ir įsiprašyti į vidų su visa filmavimo komanda?
Juk vilniečiai žiūrovai aiškiai mato, kad filmo herojės Svetlanos butas Irkutske – tipiškas Karoliniškių ar Viršuliškių gyventojo būstas.
J.Špokas patvirtino, kad „Kompromato“ kūrėjai paviljone dekoracijų nestatė, o butų paieškos yra įvairios – nėra vienintelio būdo ir nėra blogo būdo.
„Pavyzdžiui, ieškodamas sovietinio buto žiūri skelbimus apie parduodamus, nuomojamus butus, pasirenki kainos filtrą, nes pigesni, ko gero, bus mažiau matę remonto. Yra butų, kuriuos jau anksčiau filmavome, įtraukėme į savo duomenų bazę, ir juos parodome naujiems kūrėjams. Yra draugų, pažįstamų, kurie ką nors turi ar gavo senelių palikimą. Būna net taip, kad eini pro namą ir matai, kad kuriame nors bute nekeisti langai, – yra tikimybė, kad bus senas butas. Tada beldiesi į duris.
„Kompromatui“ Svetlanos butą radome per skelbimą Karoliniškėse. Susitarėme su savininkais, žinoma, sumokėjome – juk esame ne kokie laisvieji menininkai, o kino industrija, planuojame biudžetą, numatome, kiek kam pinigų galime skirti.
Turi būti patenkintos abi pusės – ir savininkas, ir kūrybinė komanda, kuri nori gauti kuo daugiau. Juk jeigu butas tinkamas, filmuojame ir laiptinėje, ir kieme, tad tenka derintis su kaimynais. Kelias dienas filmuojant, o komanda nemaža – apie šimtą žmonių, kai kam atsiranda laikinų nepatogumų.
Tad mūsų darbas – ne tik surasti vietą, bet ir padaryti taip, kad viskas vyktų kuo sklandžiau, kad nepatogumų būtų kuo mažiau ar kad kuo greičiau jie būtų pašalinti“, – aiškino jau daugybę butų įvairiems filmams radęs J.Špokas.
O štai „Kompromato“ pagrindinio herojaus Metju namas Irkutske – radinys iš serijos „eini ir pamatai“. Nuoroda scenarijuje buvo aiški – medinis namas, tarsi atspindintis istorinę Irkutsko perspektyvą, stovintis senamiestyje.
Lokacijų komanda ieškojo medinukų Žvėryne, Šnipiškėse, aplink geležinkelio stotį, o surado Naujamiestyje – prodiuserei Linetai Mišeikytei kažkas pasakė, kad Naujamiesčio pakraštyje yra filmui galintis tikti senas medinis namas, gal net tuščias. Prieš eidamas į jį J.Špokas net pasiruošė raštelį, kurį, manė, paliks prie durų, kad atsilieptų savininkas.
Bet pasirodė, kad namas gyvenamas, jo šeimininkė – maloni garbaus amžiaus moteris, muzikantė.
Ji nusprendė, kad filmavimas – visai įdomus nuotykis.
Vis dėlto, pasak J.Špoko, ši lokacija buvo sudėtinga, reikalavo daug pasirengimo – šeimininkei net reikėjo laikinai išsikraustyti iš namų, o juose dar gyvena ir šuniukas, ir kačiukas, juose daugybė daiktų, teko išnešti kai kuriuos baldus.
Beje, aplinką dažniausiai tenka keisti – net filmuojant šiuos laikus mažai tikėtina, kad lokacija tiktų be pakeitimų. Juk yra filmo vizualinės taisyklės, tad eidami filmuoti kūrėjai nusiteikę tikrą lokaciją laikinai perdaryti į filmo pasaulio lokaciją – perdažyti sienas, nukabinti nuo sienos šeimininko nuotraukas ir pakabinti personažo ir pan.
Kelios „Kompromato“ scenos buvo filmuotos restoranuose, užeigose, kavinėse.
Sostinės Kalvarijų gatvę pažįstantys vilniečiai, ko gero, pagrindinio herojaus ir jo žmonos vakarienės scenoje atpažino „Pizza Verde“ piceriją. Ji filme atsirado po ilgų paieškų, nes daug kartų keitėsi scenos sumanymas. Iš pradžių norėta herojus atvesti į prašmatnų restoraną, paskui, atvirkščiai, – vos ne į greitojo maisto restoraną, kol galiausiai apsispręsta, kad jie turėtų vakarieniauti įprastoje vietoje.
O „Pizza Verde“ atsirado atsitiktinai – filmavimo grupės nariai Kalvarijų gatve važiavo darytis COVID testo, režisierius pamatė piceriją ir jį aplankė nušvitimas: štai tokia maitinimo įstaiga turėtų būti – paprasta gatvės picerija.
„Jeigu režisieriui tai patiko, vadinasi, jis kai ką ten įžvelgė. Tada susitarėme su picerija ir kitos vietos nebeieškojome – jeigu režisieriui tinka, mums juo labiau“, – režisieriaus pasirinkimui pritarė lokacijų vadovas.
Galima sakyti, kad „Kompromatas“ – tai vadinamasis kelio filmas, nes herojus įveikia atstumą nuo pietinės vidurio Sibiro dalies iki Estijos pasienio. Ir jam tenka traukti ne tik keliais, plentais, gatvėmis, bet ir per miškus, pelkes.
J.Špokas džiaugėsi, kad Vilniaus kraštas gana patogus tokiai įvairovei pavaizduoti, nes į Nemenčinės pusę vyrauja pušynai, smėlynai, kuriuos gali rodyti kaip taigą, o į kitą pusę, link Kauno, Panevėžio, atsiranda pelkėtų vietovių, tinkančių Estijos pasienio vaizdui.
Filmuojant pelkėje jau savaime yra daug dalykų, kuriuos sunku kontroliuoti, bet juos reikia numatyti ir būti pasirengus įveikti: kaip ten patekti, kaip pastatyti techniką, kaip pasirūpinti aktorių saugumu, sveikata, patogumu?
„Filmavimo komandos nariai gali apsiauti botus, apsimuturiuoti iki ausų ir jiems bus šilta, sausa. O aktorius to negali padaryti – jam reikia pusnuogiam lįsti į vandenį. Tad stengėmės kuo arčiau pastatyti sausas palapines, šildytuvus, suburti aptarnaujantįjį personalą, netgi šiek tiek pašildyti vandenį, į kurį turėjo lįsti herojus.
Vienas pagrindinių iššūkių filmuojant viduryje pelkės buvo saugiai ir stabiliai pastatyti kamerą. Kaip tai padaryti? Matavome, žiūrėjome, kokio gylio pelkė, kaip privažiuoti.
Iš pradžių bandėme nutiesti tiltą iki pelkės vidurio – idėja nepasiteisino.
Bandėme atvairuoti kraną su ilga gerve – šis planas neatitiko operatoriaus lūkesčių. Darėme laikiną kelią link pelkės, pasitelkėme specialią miško techniką, kuri atsotų platformą, kol vis dėlto pavyko“, – filmavimą Šešuolėlių telmologiniame draustinyje ir privačiame sklype prisiminė J.Špokas.
Paklaustas, kokie jam buvo didžiausi šio filmo kūrimo iššūkiai, J.Špokas atsakė trumpai: pats filmavimas buvo iššūkis. Kaip, beje, ir kiekvieno filmo. Vis dėlto „Kompromatas“ turėjo ir specifinių momentų: buvo kuriamas spalio ir lapkričio mėnesiais, kai šalta, drėgna ir tamsu, 2020-aisiais, kai galiojo karantino režimas, teko nuolat testuotis.
Prancūzams buvo net sunkiau nei lietuviams dėl paprasčiausių kultūrinių skirtumų – jiems po darbo nenueiti į restoraną, su kompanija neišgerti taurės vyno buvo nepakeliama psichologiškai.
„Bet kai dirbi su profesionalia komanda, iššūkius priimi kaip užduotis, kurias reikia įveikti, ir viskas stoja į savo vietą“, – išbandymų filmavimo aikštelėje nesureikšmino lokacijų vadovas J.Špokas.
