Debiutiniuose spektakliuose mažose teatro salėse ir pripažinimą pelniusiuose filmuose jam pavyko vienu metu priversti žiūrovus ir šypsotis, ir giliai susimąstyti.
Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo to momento, kai italų kino ir teatro genijus Roberto Benigni 1999 m. atsiėmė net 3 „Oskaro“ statulėles už tikrą kinematografijos šedevrą – filmą „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bella“).
„Roberto!“ – 1999 m. apdovanojimų ceremonijoje laureatą paskelbė italų kino legenda Sophia Loren, ir salėje sugriaudėjo ovacijos.
Atsiimti apdovanojimo R.Benigni nuskubėjo kėdžių atlošais, vos neužlipdamas ant režisieriaus Steveno Spielbergo galvos.
„Ačiū, Sophia. Paliksiu čia „Oskarą“, bet noriu tavęs! – pakilęs į sceną sušuko laureatas. – Tai džiaugsminga akimirka, norėčiau visus išbučiuoti.
Noriu padėkoti tėvams iš mažo Italijos miestelio Vergajaus. Jie davė man didžiausią dovaną – skurdą.
Ačiū visiems už meilę, nes aš čia dėl to, kad jūs pamilote mano filmą.“
Tas triumfo vakaras kardinaliai pakeitė R.Benigni gyvenimą.
Komiškas, itališkai emocionalus, kartais įžūlus, tačiau tuo pat metu ir kuklus, į jokius rėmus netelpantis talentingas improvizuotojas tapo vienu geidžiamiausių aktorių ir režisierių ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje.
Aktoriaus ir režisieriaus kelias į kino elitą nebuvo paprastas. Nedideliame Toskanos miestelyje augęs R.Benigni aktoriaus karjerą pradėjo 1971-aisiais Prato „Metastasio“ teatre.
Vėliau buvo gastrolės Toskanoje su avangardinių komedijų šou.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje R.Benigni persikėlė į Romą, kur susipažino su žymiuoju Giuseppe Bertolucci. Būtent tuomet prasidėjo jo stulbinanti karjera.
Vis dėlto toskaniečiu iki kaulų smegenų save vadinantis aktorius ne kartą sakė, kad už viską, ko pasiekė, turi dėkoti Prato miestui, kuriame prasiskleidė jo talentas ir kuriame buvo nufilmuotos pirmosios dabar kultinėmis laikomos jo aktorinio meistriškumo scenos.
Ūkininkų Luigi ir Isolinos sūnus buvo jauniausias iš keturių vaikų ir nuo mažens jautė potraukį prie scenos. Vyresni vietiniai gyventojai iki šiol puikiai prisimena jaunąjį Roberto, o aktoriaus gimtojoje gatvėje įsikūrusiame bare „La vita e bella“ saugomos jo nuotraukos.
Beje, šiame bare jaunystėje yra dirbęs ir R.Benigni.
Jį puikiai prisimena čia iki šiol dirbantis vienas artimiausių jo jaunystės bičiulių Brunero Mati.
„Kartą jis Romoje dalyvavo vienoje televizijos laidoje, – dienraščiui „Corriere Fiorentino“ pasakojo B.Mati. – Daugelis besilankančių šiame bare laidą sukritikavo. Kai Roberto manęs paklausė apie laidą, aš jo nekritikavau.
Tik pasakiau, kad jam gyvenime prireiks daug kantrybės.“
Nors R.Benigni aktoriaus talentu pasižymėjo dar vaikystėje, motina norėjo, kad sūnus taptų tekstilininku, kaip dauguma šio miestelio gyventojų. Ji baiminosi, kad tapęs aktoriumi Roberto skurs. Kur kas mažiau dėl sūnaus ateities jaudinosi tėvas, kuris buvo visų miestelyje vykstančių vakarėlių siela.
„Roberto, kaip ir jo tėvas, puikiai jautė sceną, grojo akordeonu ir gitara, – pasakojo B.Mati. – Kartą jis išsiuntė kažkokią medžiagą Adriano Celentano, tačiau jo nepasamdė.
Po to Roberto pats ėmė rengti savo pasirodymus scenoje. Kartą nuvežiau jį į Pizą, tačiau ten į jo pasirodymą atėjo tik vienas žiūrovas.“
Kai dirbo bare, R.Benigni lankydavosi dėvėtų drabužių parduotuvėje, kur nemokamai gaudavo rūbų.
Apsirengęs jais linksmindavo netoliese esančios muzikos instrumentų parduotuvės lankytojus ir darbuotojus.
„Jis čia užeidavo beveik kiekvieną vakarą ir rengdavo solo pasirodymus, – pasakojo parduotuvės įkūrėjas Nicola Lapio. – Tai, ką sumanydavo parodyti scenoje, jis pirmiausia išbandydavo čia. Iš mūsų reakcijos suprasdavo, ar pasirodymas juokingas. Po to ilgai grodavo gitara.“
Kai atėjo laikas filmams, sėkmei ir meilei, R.Benigni išvyko iš Toskanos provincijos į Romą.
1991-aisiais jis vedė italų aktorę ir prodiuserę Nicolettą Braschi (62 m.). Slaptos vestuvės vyko vienuolyne.
Po vedybų Nicoletta vaidino visuose R.Benigni filmuose, taip pat ir daugybę apdovanojimų pelniusiame „Gyvenimas yra gražus“. Pora vaikų nesusilaukė.
Pernai Venecijos kino festivalyje atsiimdamas Auksinį liūtą už viso gyvenimo nuopelnus R.Benigni negailėjo pagyrų žmonai.
„Nicoletta Braschi – mano mėgstamiausia aktorė, – susijaudinęs kalbėjo jis. – Nesakau, kad šį prizą skiriu jai, nes jis ir yra būtent jos.
40 metų mes viską darėme kartu. Žinau tik vieną laiko skaičiavimo būdą – laikas su tavimi ir be tavęs.
Šį Auksinį liūtą galime pasidalinti: aš pasiimsiu uodegą, o tu – sparnus.
Jei savo darbe ko nors ir pasiekiau, tai tik dėka tavęs, tavo talento, paslaptingumo, žavesio, moteriškumo.
Kai pirmą kartą tave sutikau, skleidei tiek daug šviesos, kad pamaniau, jog Aukščiausiasis nori papuošti dangų dar viena saule.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tiksliau – meilė iki paskutinio žvilgsnio, o dar tiksliau – amžina.“
Italijos žiniasklaida rašo, kad sunku patikėti, jog amžinu šios šalies kino vaiku vadinamam R.Benigni sukako 70 metų.
Kūrėjas apie savo amžių nekalba. Jis net atsisakė viešų iškilmių.
Tiesa, R.Benigni apsilankė fotografo Mimmo Cattarinich (1937–2017) nuotraukų parodoje.
Tačiau taip pasielgė labiau norėdamas pagerbti savo mirusį draugą nei pamatyti save istoriniuose kadruose.
„R.Benigni visada buvo kuklus, – ta proga rašė Italijos spauda. – Kartu jis yra ironiškas, stulbinantis puikiu toskanietišku humoro jausmu ir giliomis įžvalgomis.
Sunku keliais žodžiais apibūdinti R.Benigni, ypač dėl to, kad didysis improvizuotojas kaskart sugeba nustebinti ir kine, ir teatre.“
Pastaraisiais metais po Italijos teatrų sales R.Benigni keliauja su savo režisuotu spektakliu „Viskas Dantė“ („Tutto Dante“). Spauda rašė, kad šis spektaklis privertė pamilti didįjį italų poetą Dante Alighieri net tuos, kurie jo garsiosios „Dieviškosios komedijos“ nebuvo skaitę.
