Graikijai priklausančioje Lesbo saloje įkurtas Morijos priėmimo ir identifikacijos centras buvo didžiausia pabėgėlių stovykla Europoje ir, sakoma, pati blogiausia. Nors ji buvo pritaikyta įkurdinti pustrečio tūkstančio žmonių, vienu metu šioje stovykloje glaudėsi 25 tūkstančiai pabėgėlių.
Siaubingos sanitarinės sąlygos (švaraus vandens stoka, žiurkės gyvenamosiose patalpose, vienas tualetas šimtui žmonių) – tai tik viena priežasčių, dėl kurių Morijos vardas tapo nužmoginimo sinonimu.
L.Lužytė Morijoje praleido keletą mėnesių, kad nufilmuotų dokumentinę juostą.
– Kaip kilo mintis kurti filmą apie pabėgėlius?
– Žiniasklaidoje apie pabėgėlių krizę plačiai buvo rašoma 2014–2015 metais, po to ta tema visiems tiesiog atsibodo. Bet problema nebuvo išspręsta.
Pabėgėliai vis dar plūdo į Graikiją ir Morijos stovykla plyšo per siūles.
Man buvo akstinas garsiai išsakyti – jeigu problema mums neįdomi, nereiškia, kad jos neliko.
Norėjau susipažinti su tais žmonėmis, sužinoti, ką jie veikia, kaip mąsto, iš kur atvyko. Visus vadiname vienu žodžiu – pabėgėliai. Bet juk kiekvienas iš jų turi savo istoriją.
– Kodėl pasirinkote Lesbo salą? Ir kaip į jūsų akiratį pateko afganistaniečio savamokslio režisieriaus Talibo Shaho Hosseini šeima?
– Lesbo saloje esanti Morijos pabėgėlių stovykla buvo didžiausia Europoje. Ta stovykla daugelio organizacijų buvo įvardinta kaip humanitarinė katastrofa.
O mane kaip kūrėją visada labai traukia ribinės situacijos, kai yra labai blogai, bet žmogus vis tiek sugeba išgyventi. Nenorėjau rodyti nevilties ir liūdesio. Norėjau rasti herojų, kuris kovoja už vietą pasaulyje.
Atvykusi į stovyklą sutikau palapinėje gyvenantį prancūzą. Jis sakė – jei pabėgėliai taip gyvena, kodėl jis turėtų gyventi bute. Tai savotiškas jo protestas.
Prancūzas pasiūlė susipažinti su Talibu Shahu, kuris išmaniuoju telefonu filmuoja satyras. Pasiūliau jam sukurti filmą apie Moriją, jis sutiko ir su mano pagalba parašė scenarijų.
O aš filmavau, kaip trijų dukterų tėvas kuria savo filmą.
Talibas su šeima gyveno iš skardų ir medžio gabalų pastatytoje lūšnoje. Jauniausiai jo dukrai tuo metu buvo 4 metai.
Gyvendami sunkiomis sąlygomis daug afganistaniečių nusigėrė, nuolat vykdavo muštynės.
Kiekvieną savaitę stovykloje būdavo kas nors nužudomas.
Suaugusieji pabėgėliai gaudavo apie 90 eurų mėnesinę išmoką, už tuos pinigus daug kas prisipirkdavo stipraus alaus.
Nusigėrę afganistaniečiai išsitraukia peilius. Pamenu, vieną rytą atvažiavusi į stovyklą ant asfalto pamačiau kruvinas pėdas. Smurto be galo daug, bet policija piršto nepajudina.
Tuo netikėjau, kol nepamačiau muštynių. Policininkai stovėjo ir žiūrėjo.
– Apie ką buvo Talibo Shaho filmas?
– Pagrindiniai veikėjai yra jo šeima – jis pats, jo žmona ir trys dukros.
Veiksmas vyksta pabėgėlių stovykloje. Kas rytą vyras turi anksti keltis ir stovėti ilgoje eilėje, kad gautų maisto davinį. Jis laukia, tačiau maisto nebelieka.
Grįžęs jis mato alkaną ir liūdną šeimą. Tėvas pažada vaikus nusivesti į iškylą. Tačiau kitą dieną maisto užkandžiams taip pat nėra.
Vėliau tėvą kažkas sumuša. Trečią dieną nusižudo palapinės kaimynas. Vaikai niekaip nesulaukia žadėtos iškylos, galiausiai šeima gauna galimybę iš salos keltis į žemyninę Graikijos dalį.
Ekrane matyti, kaip jie iškylauja, kartu su jais džiaugiamės, kol suprantame, kad tai – tik tėvo sapnas. Iš tiesų į Atėnus atvykusi šeima gyvena parke, maitinasi šiukšliadėžėse rastais sumuštiniais.
Teko kalbinti afganistanietį, kuris Talibo filme vaidina, kad iš nevilties pasikorė. Jį visi vadino seneliu, nors jam tik 52 metai. Paklausiau jo: „Kaip jauteisi vaidindamas, kad kariesi?“ Jis atsakė: „Jutau neapsakomą palengvėjimą, man buvo taip gera, kad galėjau bent filme nusižudyti.“
Jis turi žmoną, dukrą, žentą, anūką, tad realiame gyvenime negali sau leisti nusižudyti.
– Ar afganistaniečiai lengvai jus įsileido į savo gyvenimą?
– Buvo labai sudėtinga. Į Lesbo salą nuvykau kartu su vyresnio amžius amerikiečiu kolega. Kai sutikome Talibą, jis bendravo tik su mano kolega, nes aš moteris. Afganistaniečių kultūroje moteris yra su vaikais, puodais, rūpinasi buitimi ir nesikiša į vyrų reikalus.
Vieną dieną stovykloje atsidūriau viena ir tada Talibas pagaliau sutelkė dėmesį į mane. Supratau, kad filmas pavyks, jeigu būsiu be pagalbininkų.
Vienu metu Talibas pradėjo mane sabotuoti. Aš filmuoju, jis man griebia už rankų, kuriose laikau kamerą. Susitariame susitikti šeštą ryto, kad nufilmuočiau, kaip šeima valgo pusryčius, bet kai atvykstu, jie jau būna pavalgę. Aš atvažiuoju kitą dieną filmuoti, o jie kažkur išėję.
Ilgai mąsčiau, kodėl jis mane taip kankina. Pagaliau supratau, kad Talibas sabotuoja ne mane, o apskritai Vakarų pasaulį.
– Kur gyvenote Lesbo saloje?
– Nuostabiame viešbutyje ant jūros kranto. Rytais restorane skambėdavo operinė muzika.
Aš iš to rojaus vykdavau į stovyklą. Iš pradžių jaučiausi nesmagiai. Bet vėliau supratau, kad nesu socialinė darbuotoja, kad duotybės yra tokios, jog aš gyvenu viešbutyje, o Talibas stovykloje.
Tada pradėjau vežioti jo šeimą į viešbutį, kad dukros baseine pasimokytų plaukti, visi skaniai pavalgytų.
Man atrodė labai svarbu, kad į Europą atkeliavę tie žmonės pradėtų matyti ją įvairią, kad suprastų, jog už stovyklos yra ir kitas pasaulis. Tas, kurio jie siekia.
– Ar lengvai Talibo šeima gavo leidimą gyventi Europoje?
– 2020 metais rugsėjo pradžioje Morijos stovyklą nusiaubė milžiniškas gaisras. Per naktį visi tuo metu ten buvę 12 767 pabėgėliai tapo benamiais. Per kelias dienas buvo pastatyta nauja stovykla. Tada galvojau: „O Dieve, sudegino, o dabar tarsi iš keršto pastatė dar vieną stovyklą. Baisi pasaka be galo.“
Bet galiausiai pabėgėlių bylų svarstymas pajudėjo. Talibas su šeima gavo prieglobstį Graikijoje, bet nenorėjo ten likti dėl sugriuvusios socialinės sistemos.
Tada jie nelegaliai išskrido į Vokietiją, ten apie pusantrų metų praleido įvairiose stovyklose. Neseniai įvyko teismas, šeima gavo politinį prieglobstį ir galimybę legaliai gyventi Vokietijoje.
Talibas visada sakydavo, kad nori būti kaskadininku. Aš galvodavau: „Svajok, svajok.“ O dabar mano filmo prodiuseris surado kaskadininkų kompaniją, kuri žada įdarbinti Talibą. Jo svajonės išsipildė.
Šeima gyvena šalia Kelno. Vyriausia dukra gražiai kalba vokiškai, Talibas mokosi vokiečių kalbos, jiems su žmona gimė ketvirta duktė.
– Filme jūs parodėte ne sunkų gyvenimą pabėgėlių stovykloje, bet atskleidėte afganistaniečių mentalitetą, vertybes, moters ir vyro pozicijas. Moteris pluša ūkyje, augina vaikus, gamina maistą. O vyrai dainuoja, šoka, sportuoja, kitaip pramogauja.
– Taip. Ten moterys paskendusios buityje. Man labai norėjosi prieš tai protestuoti, nes ir su manimi jie norėjo elgtis kaip su savo moterimis.
Bet supratau, kad tie žmonės skiriasi nuo mūsų. Kadangi jie atvyksta į Europą, mes norime, kad jie elgtųsi taip, kaip mes. Bet jie yra kitokie.
Kurdama filmą Talibui pasakiau, kad norėčiau pakalbinti jo žmoną jam nedalyvaujant, tačiau vyras nesutiko.
Mes trise susėdome ant akmenų alyvmedžių giraitėje, ėmiau kalbinti Talibo žmoną. Ji kalbėjo labai protingai, realistiškai.
Klausiau, ko jie tikisi iš ateities. Talibas sakė, kad jo laukia Vokietija, kad jis bus kaskadininkas, viskas jiems seksis. O visą laiką tylinti jo žmona pasakė mananti, kad jų laukia labai sunkus gyvenimas svetimoje šalyje.
Talibas gal pirmą kartą išgirdo savo žmoną, kalbančią svarbius dalykus. Man pasirodė, kad jis neteko amo nuo to, ką ji pasakė. Gražus momentas filme buvo, kai Talibas pristatė savo kiemą, palapinę, dukras ir ištarė: „Čia yra mano žmona, mano draugė.“ Man pasirodė, kad jis buvo kiek kitoks nei daugelis afganistaniečių, kuriuos mačiau stovykloje. Buvo matyti, kad jis savo žmoną labai myli ir gerbia.
Kai Talibo dukrai nepavyko panirti po vandeniu, vyras prarado kantrybę. Jo žmona priėjo prie manęs ir pasakė: „Dabar filmuok mane. Aš tau papasakosiu, kodėl mano vyras toks išprotėjęs.“
Ji papasakojo, kad Talibas Afganistane buvo ramus, o dabar yra psichiškai sužalotas, nevaldo pykčio ir agresijos. Kai pora emigravo, jų abiejų sveikata smarkiai pablogėjo.
Stovyklos psichologai juos išvarė sakydami, kad tai ne skubus atvejis.
