Grupės „The Beatles“ nario J.Lennono sūnus iš pirmosios santuokos su Cynthia Powell–Lennon (1939–2015) devintajame dešimtmetyje išleido keletą muzikos albumų, kuriais klausytojai nebuvo labai sužavėti.
Todėl jis nusprendė žengti savo, o ne įžymiojo tėvo keliu. Vis dėlto legendinio muzikanto sūnus kartais kuria muziką. O šiemet po maždaug 11 metų pertraukos jis išleido naują albumą.
Jau daugelį metų pagrindinė J.Lennono gyvenamoji vieta – Monako Kunigaikštystė. Jam patinka saulė ir gamta, todėl pasirinko šią nedidelę Alpių valstybę prie Viduržemio jūros.
– Ant naujojo albumo „Jude“ viršelio – jūsų penkerių metų nuotrauka. Kokia pirma mintis šauna į galvą į ją pažvelgus?
– Vargšas mulkis. (Juokiasi.) O jei rimtai, dabar nebūčiau toks, koks esu, jei labai anksti nebūčiau patyręs kai kurių išbandymų ir klaidų, nuopuolių ir pažeminimų.
Turėjau tiek daug progų pasukti šunkeliais ir kartais atsidurdavau arti bedugnės krašto. Kai buvau jaunas, mama nerimaudavo dėl manęs.
– Naujojo albumo pavadinimas – užuomina į „The Beatles“ dainą „Hey Jude“, kurią jums skyrė Paulas McCartney, norėdamas pakelti dvasią po jūsų tėvų skyrybų 1968-aisiais. Ar ši daina patinka?
– Dabar – taip. Ilgą laiką klausantis „Hey Jude“ užplūsdavo prieštaringi jausmai, nes ši daina primindavo liūdną mano gyvenimo epizodą.
– Ar lengva būti J.Lennono sūnumi?
– Nuėjau ilgą kelią savęs suvokimo link. Savo kilmės niekada neslėpiau ir neneigiau. Visada jaučiausi susijęs su „The Beatles“, su visa grupės istorija.
Bendrauju su P.McCartney, palaikiau gerus santykius su George’u Harrisonu, mirusiu beveik prieš 21 metus.
Tačiau anksčiau jausdavau įtampą dėl to, kad esu „The Beatles“ grupės nario sūnus.
Lennonu būti sunku. Daug žmonių (žinoma, ne visi) į mane žiūrėdavo pirmiausia kaip į J.Lennono sūnų.
Nieko keisto, bet jaunam vyrui, kuris siekia rasti savąjį kelią ir juo žengti, su tuo buvo sunku susitaikyti.
– Kaip pagaliau radote savąjį kelią?
– Teko žengti daug žingsnių, kurie mane atvedė į tą vietą, kurioje galėjau susitaikyti su tuo, kas esu ir kuo visada būsiu. Ypatingas mano sprendimas – vardo pakeitimas.
Mano teisėtas vardas buvo Johnas Charlesas Julianas Lennonas.
Patikėkite, kiekvieną kartą vykdamas į užsienį pasų kontrolės punkte išgirsdavau kokį nors komentarą – kartais kupiną susižavėjimo, kartais bjaurų.
Todėl 2020-aisiais nusprendžiau, kad noriu oficialiai tapti Julianu, ir savo vardą pakeičiau į Julianas Charlesas Johnas Lennonas.
Gerbiu savo tėvus ir nenorėjau galutinai išbraukti Johno. Be to, man labai patinka inicialai JCJ.
– Gal pakeitęs vardą atsiribojote nuo savo tėvo?
– Priešingai. Sąmoningai pasikeisdamas vardą dar labiau prie jo priartėjau. Pernai mačiau puikų Peterio Jacksono dokumentinį filmą „The Beatles“: Grįžk“ („The Beatles“: Get Back“).
Jį žiūrėjau kartu su Seanu. (J.Lennono ir japonų kilmės menininkės Yoko Ono sūnus, gimęs 1975 m. – Red.) Dabar mūsų santykiai daug artimesni nei anksčiau.
Po šio dokumentinio filmo tikrai iš naujo pamilau savo tėtį. Jis vėl buvo tas žavus, nerangus vyras, kokį pažinojau būdamas trejų–penkerių metų, kol mūsų šeimoje viskas pasikeitė.
Jis vėl buvo tas linksmuolis, laidantis sarkastiškus sąmojus ir į nieką nežiūrintis itin rimtai. „The Beatles“: Grįžk“ tapo svarbiu mano brandos momentu.
– Ar galite save vadinti sėkmės lydimu žmogumi?
– Be abejo. Esu suradęs teisingą savo gyvenimo kelią. Jaučiu, kad stoviu ant tvirto pagrindo.
– Išleidote muzikinį albumą. Esate dokumentinių filmų kūrėjas, fotografas, prieš porą metų baigėte vaikams skirtą trilogiją „Touch the Earth“, kurioje vaizdžiai kviečiate gelbėti mūsų planetą.
Jūsų Baltosios plunksnos fondas („The White Feather Foundation“) skiria stipendijas Afrikos moksleiviams. Kodėl apsikraunate tiek daug darbų?
– Todėl, kad turiu kur nors išlieti savo energiją. Man patinka dirbti ir realizuoti savo sugebėjimus daugelyje sričių. Kai turiu daug laisvo laiko, jaučiuosi blogai, apima nuobodulys.
– Kada pirmą kartą pastebėjote, kad jūsų darbai daro poveikį?
– Tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai per gastroles Australijoje atlikau dainą „Saltwater“. Tuomet į viešbučio fojė atėjo čiabuvė ir įteikusi man baltą plunksną pasakė: „Tu turi balsą ir gali mums padėti.“
Ji pasakojo, kaip jos gentis buvo šimtus metų engiama. Vėliau dešimt metų skyriau sukurti dokumentiniam filmui „Whaledreamers“, pasakojančiam apie šią gentį. Juosta buvo įvertinta įvairiomis premijomis, gautus pinigus galėjome skirti Baltosios plunksnos fondui.
– Kodėl toks pavadinimas?
– Tėvas kartą man sakė, kad jeigu jam kas nors atsitiks, jis apie save praneš su balta plunksna.
Iki šiol mano oda pašiurpsta, kai pagalvoju apie čiabuvę ir jos plunksną.
– Kas jus paskatino pirmą kartą po 2011-ųjų išleisti muzikinį albumą?
– Kurti muzikos nesilioviau niekada. Prieš porą metų savo buvusio vadybininko biure tvarkiau dėžes ir ten radau devintojo ir dešimtojo dešimtmečių dainų demonstracinius įrašus, kurie niekada nebuvo baigti. Per koronaviruso pandemiją juos išsitraukiau iš dėžių ir studijoje tobulinau tol, kol supratau, kad tikrai bus albumas.
– Balandį per internetinį renginį, skirtą padėti Ukrainos pabėgėliams, pirmą kartą atlikote, ko gero, garsiausią savo tėvo dainą „Imagine“. Kodėl?
– Dėl daugelio mane sujaudinusių aplinkybių. Visada buvau įsitikinęs, kad šios dainos niekada nedainuosiu, – mano tėvas ją atliko taip puikiai, kad jo pranokti neįmanoma. Bet prasidėjo šis baisus karas su neįsivaizduojamais žiaurumais. Visur pasaulyje yra siaubingos lemties ištiktų pabėgėlių.
Žiniasklaidoje galima beveik realiu laiku matyti, kokias nelaimes lėmė Vladimiro Putino karas prieš Ukrainą.
Kai manęs paprašė dalyvauti šiame renginyje, pažvelgiau į savo vadybininkę. Mums nereikėjo nieko kalbėti, nes abu supratome, kad atėjo laikas. Dalyvavau, kad galėčiau kaip įmanoma prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams.
Vėliau sukūrėme dainos vaizdo įrašą.
– Jūsų naujai atlikta „Imagine“ buvo labai gerai įvertinta. Ar jus tai nustebino?
– Iš pradžių buvo neaišku, kaip reaguos visuomenė ir konkrečiai J.Lennono aistruoliai. Bet atsiliepimai buvo stulbinamai palankūs.
Sulaukiau pagarbos daugiau nei bet kada gyvenime ir už tai esu labai dėkingas.
Man susidarė įspūdis, kad nuo to laiko žmonės vertina mane kitaip.
Atrodo, kad jie mąsto: „Jis tikrai gerai atliko savo darbą.“
Parengė Ona KACĖNAITĖ
