Viena už kitą žiauresnių žmogžudysčių serija sukrečia idilišką provincijos miestelį, panardindama į kruviną trisdešimties metų senumo KGB detektyvą.
Nepatogi praeitis pradeda persekioti. Ramus ir sotus gyvenimas pasibaigė.
Policijos komisaras Gintas (V.Kaniušonis) apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu.
Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus būtent tuo metu, kai Gintas paskelbia apie savo kandidatavimą mero rinkimuose.
– Ar turite savo mėgstamą detektyvo herojų? – paklausiau komisarą Gintą įkūnijusi V.Kaniušonį.
– Jaunystėje mėgau Agathą Christie, gal labiau ne dėl detektyvo, o dėl aplinkos – oranžinis paltas, mėlynas šalikas, kostiumų medžiagos ir spalvos.
Toks nematytas, pasakiškas pasaulis, kuriame gyvena kitokie žmonės. Jie važinėja kitokiais automobiliais, visai kitas problemas sprendžia.
Visi kiti detektyvai man atrodė laiko gaišinimas.
Buvo daugybė kitų dalykų, kuriuos reikėjo nuveikti, – rimtai žaidžiau futbolą, netgi buvau Lietuvos jaunučių futbolo rinktinės narys. Paskui ir futbolu nustojau domėtis – buvo gaila laiko.
– O kam negaila?
– Dvasinio kelio, gyvenimo prasmės ieškojimams. Vienu metu netgi apie vienuolyną svarsčiau. Kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas, sukilo religinė banga, bažnyčios būdavo pilnos, žmonėms reikėjo dvasinės atramos. Juk anuomet atrodė, kad įprastas pasaulis susvyravo. Tada atrodė, kad gali kilti karas, kad reikės eiti į partizanus, gyvybę dėl tėvynės paaukoti.
Kai jaunam ateina mintis apie mirtį, labai norisi tikėti, kad egzistuoja jėga, galinti išgelbėti, palaiminti.
– Panašu, nuo vaikystės esate ieškotojas?
– Nuolat ko nors ieškau. Vienu metu buvo minčių viską mesti ir stoti į vienuolyną. Jau įsivaizdavau save vienuoliu, vaikščiojančiu po celes, bet vieną naktį susapnavau Jėzų Kristų. Laikydamas rankose vyno taurę jis man pasakė: „Ne, dar ne laikas, tu dar savo taurės neišgėrei.“ Tą naktį viskas tapo aišku.
– O kaip pasirinkote aktoriaus profesiją?
– Profesija tarsi prisiderina prie charakterio. Iš tikrųjų norėjau būti rašytoju. Salininkuose, kur lankiau mokyklą, lietuvių kalbos mus mokė toks jaunas poetas mokytojas, jau tais laikais aiškinęs, kad ne viskas gerai yra sistemoje, kurioje gyvename.
Man jis darė įspūdį, aš ir pats pradėjau rašyti eilėraščius, net žurnalas „Moksleivis“ keletą išspausdino.
Tačiau į universitetą neįstojau, nors egzaminus išlaikiau penketais, – mane pagavo su vokiečių kalbos špargale.
Nemokėjau tos kalbos, nebuvo prasmės jos mokytis, kai žinojai, kad nelabai net į tuometę Vokietijos Demokratinę Respubliką išvažiuosi.
Tada netyčia įstojau į aktorinį. Buvome pirmasis Jono Vaitkaus kursas – mokiausi su Arūnu Sakalausku, Sauliumi Balandžiu, Ingeborga Dapkūnaite.
Aktorystė buvo mano netyčiukas, sunkiai perėmiau jos specifiką.
Kai rašai, viską išgyveni vaizduotėje, tau nieko niekam nereikia rodyti, tik išdėstyti ant popieriaus, sudėti į žodžius.
Dėstytojai man sakydavo: „Tavo monologas – dėžėje. Gal tavo viduje kažkas ir vyksta, bet aš nematau. Turi perduoti savo kūnu, savo emocijomis.“
Tas vidinis konfliktas baigėsi tuo, kad mečiau studijas. Tačiau vėliau grįžau.
Aktorystės studijas aš vis palikdavau, paskui tęsdavau – ir taip kokius keturis kartus. Toks sūnus palaidūnas.
Mano vadovas J.Vaitkus buvo aštri, originali, nepaprastai reikli asmenybė. Atrodė, kad visi tokie, tačiau išėjęs pamatai ką kita – prisitaikėlius, nuolat kompromisų ieškančius žmones.
Tada ir supranti, ką turėjai, iš ko mokeisi. Buvau pabėgęs į Švediją, prekiavau linu. Tuomet Lietuvoje buvo sunkūs laikai. Jei ne Švedija, gal būčiau prasigėręs, susimušęs su kuo nors ir savo dienas baigęs tragiškai.
O gal ir ne. Gal būčiau tapęs žinomas, kaip Arūnas Sakalauskas.
– Kas jus parvedė atgal į Lietuvą?
– Sunkiai susirgo mano tėtis. Reikėjo jį prižiūrėti. Maniau, gal pavyks suderinti keliones, bet nepavyko.
Ilgai negalėjau priimti sprendimo, net pas burtininkę buvau nuėjęs. Ji pasakė: „Grįžk, Lietuvoje tavo širdis, čia tau bus geriau.“
Emigrantai vis pasakoja apie tėvynės ilgesį. O aš ilgai jo nepatyriau – gerus dešimt metų. O tada pramušė.
Atrodė – kad ir ką daryčiau, niekas neturi prasmės, jokios išliekamosios vertės. Statau namus kitiems, o manieji Lietuvoje – išdaužytais langais. Be to, pavargau švediškai kalbėti.
Grįžęs nusprendžiau studijuoti režisūrą. Maniau, kursiu spektaklius apie tai, kas man įdomu. Bet gyvenime viskas keičiasi.
– Ir tada jūs suvaidinote greitosios pagalbos sanitarą Igno Jonyno filme „Lošėjas“.
– Mano gyvenime daug atsitiktinumų. Atsitiktinai patekau į aktorystę, atsitiktinai gavau vaidmenis. Ir „Lošėjas“ – atsitiktinai, juk visai ne man vaidmuo buvo rašytas.
– Ar suvaidinti personažai kaip nors veikia jūsų gyvenimo realybę?
– Manau, kad tai priklauso nuo to, kaip giliai plėtoji temą, ar ji tau įdomi, kokius iššūkius sau keli, ar esi pasirengęs nerti į bedugnę.
Yra aktorių, kurie susitapatina su savo personažais ir išprotėja. Būna, kad vienas vaidmuo prilimpa taip, jog negali jo nusikratyti, jis ima veikti asmeninį gyvenimą.
Tik nuo tavo stuburo priklauso, ar pasiduosi, ar vaidmuo tave įveiks.
Jei atvirai, aš nežinau, kas toks yra Kaniušonis. Nepažįstu savęs iš tikrųjų, mano viduje yra daug tamsių kambarių, į kuriuos niekada nebuvau užėjęs.
Ateina koks svečias, būna, užeini į kurį nors kambarį kartu. Rodos, daiktai ne tavo, sienų irgi tokia spalva nedažei, bet visa tai – mano name.
– E.Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ – truputį ir apie mus, apie kartą, kuriai teko griauti senus dalykus ir atrasti naujus.
– Kurdamas filmą režisierius sprendžia savo santykius su praeitimi ir ateitimi, jis viską perleidžia per save.
Tiesą sakant, tokia istorija galėtų atsitikti bet kurioje šalyje, reikėtų tik pakeisti struktūrų pavadinimus.
Tačiau tai, kokiame fone vyksta istorija, – jau apie mus.
Apie tai, kad esame dar neišsivalę nuo senų dalykų, o iš tos nešvaros likę labai daug pykčio. Anksčiau ar vėliau mums reikės tai padaryti.
– O jūs pats ar esate susidūręs su slaptosiomis sovietinėmis tarnybomis?
– Tikriausiai. Gal tik nelabai žinojau, kad būtent tie žmonės dirbo KGB. Be abejo, tarp mūsų buvo tokių, kurie klausėsi, ką kalbame, stebėjo, kokios nuotaikos.
Buvo kalbų, kad kiekviename kurse buvo po tokį žmogų.
Mūsų kurso vadovas J.Vaitkus visada norėjo išsiaiškinti, kuris. Atvirai klausdavo: „Kuris iš jūsų? Dabar galite nesakyti, bet ateikite pas mane po paskaitos.“
Man atrodo, kad šiandien mes gyvename pokyčių laikotarpiu.
Bet paskui pagalvoju – o gal visi laikotarpiai tokie? Galbūt mūsų tėvai irgi manė, kad gyvena didelių pokyčių laikotarpiu?
– Kadaise svajojęs tapti rašytoju, ar šiandien rašote?
– Ne, nes dabar neturiu ką pasakyti pasauliui.
