– Teatras, kinas, radijas, televizija, internetas – ar tai visos sritys, kuriose veikiate ir kuriate personažus?
– Personažus kuriu teatre ir kine. Visur kitur esu Marius. Laida „Suokalbis“, kurią transliuoja radijo stotis „Radio Vilnius“, yra nauja ir maloni patirtis. Internetas yra platforma viešinti visas mano veiklas, o televizijoje esu retas svečias.
Pastaruosius penketą metų kaupiu muziką ir groju ją vakarėliuose. Su geru draugu Šarūnu Joneikiu iš grupės „Garbanotas bosistas“ organizuojame vakarėlių ciklą „Alisa“.
Vasarą mėgstu fotografuoti juostiniu fotoaparatu. Antrus metus su bičiuliais organizuojame plenerą, į kurį atsivežame molbertų, dažų ir drobių, paskiriame tam visą savaitgalį.
– „Radio Vilnius“ vedate laidą „Suokalbis“. Kaip pavyksta sudaryti suokalbį su pašnekovu?
– Žodis „suokalbis“ reiškia konspiraciją. Nesu konspiracijos teorijų šalininkas, todėl pavadinimą laidai pasirinkau galvodamas apie kavinę Rašytojų namuose.
„Suokalbyje“ nesu buvęs, esu tik girdėjęs daug istorijų iš vyresnių kolegų ir draugų. Toji kavinė buvo tuometinės bohemos susirinkimo vieta, o aš savo radijo laidoje kaip tik ir bandau fiksuoti Lietuvos menininkų portretus.
– Ar yra viena veikla, kuriai atiduodate savęs daugiausia?
– Vaidyba yra mano profesija ir pagrindinis darbas.
Aš esu aktorius, bet neapsiriboju vien vaidyba, nes vis kyla įvairių idėjų ir iniciatyvų, kurias norisi įgyvendinti.
Nesusipainioti pavyksta tuomet, kai kiekvienoje srityje padarai namų darbus. Man patinka daryti daug skirtingų dalykų, patinka jausmas, kai atrodo, kad galvoje viskas netelpa.
– Paprastai aktoriai sako, kad nemėgsta žiūrėti ir vertinti spektaklių, kuriuos kuria kiti. O jums patinka lankytis teatre?
– Mėgstu lankyti spektaklius, bet taip būdavo ne visada.
Kai buvau jaunesnis, spirgėjau, norėjau viską veikti, būti visur ir visada, todėl išsėdėti vienoje vietoje būdavo sunku.
Dabar gyvenimas tapo šiek tiek sėslesnis. Į teatrą einu ne vien dėl įdomumo. Teatras – mano profesijos laukas, todėl įdomu stebėti kolegas, jų darbus, temas, režisūrą. Norisi pamatyti kuo daugiau sezono spektaklių, kad žinočiau, kuo kvėpuoja Lietuvos teatras.
– Vis dar manote, kad geras spektaklis yra labiau išimtis nei taisyklė?
– Mano nuomonė šiuo klausimu nėra pasikeitusi. Spektaklių ir filmų, kaip ir muzikos, yra labai daug ir įvairios, bet nėra tiek daug tokios, kuri iš tiesų paliestų, sujaudintų.
Mėgstu ir prastus spektaklius, nes iš jų galima pasimokyti, kaip nereikia daryti.
– Kas jums yra šiuolaikinis teatras ir kokį jį įsivaizduojate dar po dviejų dešimtmečių?
– Žmogus visada ieško ko nors naujo, vėliau nauja tampa šviežiai atrasta pamiršta sena. Teatras irgi juda ratu.
Šiuolaikinis teatras šiandien pilnas vaizdo projekcijų, elektroninės muzikos, jame dažnai atsiribojama nuo konkrečios pjesės. Studijų metais dažnai vykdavau į muzikos festivalius, grįžęs galvodavau, kad reikėtų tą patirtį perkelti į sceną.
Šiandien visa tai jau turime, bet norisi ko nors kito.
Teatre spektaklių yra labai daug ir skirtingų, taigi apibendrinančių išvadų daryti nereikia, bet dažnai atrodo, kad už technologijų lengva pasislėpti. Man šiuolaikinis teatras yra tas, kuris žiūri į priekį, nuspėja ateitį ir diktuoja tendencijas. Formos kinta, bet man teatre visada įdomiausia žmogus.
– Jei galėtumėte rinktis, ką pasirinktumėte – kiną ar teatrą?
– Labai nenorėčiau daryti tokio pasirinkimo. Ir kine, ir teatre stengiuosi vaidinti kuo geriau, vis dėlto procesas labai skiriasi.
Teatre mane žavi gyvybė, tiesioginis kontaktas su žiūrovu, nuolatinė kaita. Sukurtas spektaklis, visai kaip personažas, gyvena savo gyvenimą, bręsta, keičiasi.
Nieko nėra nuobodžiau, kaip kiekvieną kartą vaidinti taip pat.
Kino specifika šiek tiek kitokia: čia dirbi fragmentais, filmuojamos atskiros scenos ar net jų dalys, vėliau viskas klijuojama į vieną visumą.
Besifilmuodamas kine turi ribotą laiką, ribotą dublių skaičių, o progos perdaryti vėliau dažniausiai nebūna, todėl arba suvaidinsi įtikinamai, arba ne.
Negaliu lyginti teatro su kinu, bet abiejuose yra tai, dėl ko ir pasirinkau šią profesiją – azarto.
– Ar yra spektaklis, kino filmas, serialas, kuris jus pastaruoju metu būtų nustebinęs?
– Pastarasis spektaklis, kuris įsiminė, buvo Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarai“. Jauna režisierė, klampi medžiaga, bet suvaldytas ir brandus darbas.
Vis dažniau renkuosi dokumentiką. Susimąstyti privertė „Netflix“ dokumentinis filmas „The Social Dilemma“. Ir save stebėdamas supratau: daugybė mūsų laiko yra iššvaistoma socialiniuose tinkluose. Manau, kad priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų yra didžiulė problema.
– Su spektakliu „Emigrantai“ daug keliaujate po Lietuvą – laukia gastrolės Ukmergėje, Utenoje, Panevėžyje, Mažeikiuose, Alytuje, Vilniuje, Kaune. Kokią matote mūsų šalį?
– Man, gimusiam ir augusiam Vilniuje, per gastroles atrodo, kad laikas yra sustojęs, – žmonių miestuose ir miesteliuose mažai, niekas neskuba.
Lietuvoje daug gražių miestų, juose gyvena daugybė kūrybingų žmonių, tik nesu tikras, ar jie turi kur save realizuoti. Publika, kuri ateina į spektaklius mažesniuose miesteliuose, mažiau išlepusi ir tikrai nuoširdesnė.
– Jūsų vaidmuo „Emigrantuose“ – labai autentiškas. Ar pats esate patyręs emigranto dalią?
– Mano emigracija buvo labai trumpa ir juokinga. Būdamas studentas su keletu draugų, iš tėvų pasiskolinę pinigų, išvažiavome užsidirbti į Olandiją.
Vykome ten mikroautobusu ilgai ir nuobodžiai. Tik atvykę sužinojome, kad žadėto darbo nėra. Bandėme įsidarbinti patys, slampinėjome Amsterdamo gatvėmis, miegojome krūmuose, kol galiausiai likę visiškai be pinigų pakeleivingais sunkvežimiais grįžome į Lietuvą.
Kurdamas savo personažą „Emigrantuose“ labiau galvojau ne apie emigrantus, kurie ieško gyvenimo galimybių kitoje šalyje, o apie jaunus žmonės, kurie iš esmės ieško savęs savo viduje ir susiduria su stagnacija, kuri dažnai randasi dėl to, kad jie save pervertina.
Mano personažas – apsiskaitęs, ne savo minčių ir klišių rinkinys. Jis viską geriausiai supranta, viską žino, kritikuoja kitus, bet pats nepajuda iš vietos.
Spektaklyje man įdomus skirtingų kartų ir sluoksnių žmonių nesusikalbėjimas, negalėjimo priimti kito tema, žmogaus mėginimai kitiems primesti savo pasaulio matymą.
Gyvenant socialinių tinklų laikais tai ypač juntama.
– Ar esate tvirtai įleidęs šaknis čia, Lietuvoje? Kas priverstų iš čia išvykti?
– Man labai patinka Vilnius, jame norėčiau ir pasenti. Neturiu didelių ambicijų užkariauti pasaulio.
Nors dabar manau, kad nebėgčiau iš Lietuvos net jei kiltų karas, kokia nors ypač didelė neganda gal ir priverstų mane pakeisti sprendimą. Arba protu nesuvokiamas pasiūlymas, kurio būtų neįmanoma atsisakyti.
