Kone vienu metu pasirodė net keturios F.Abrukausko filmuotos juostos. Ar tai reiškia, kad pastarasis laikotarpis labai produktyvus?
„Taip susiklostė: dvejus metus kino teatrai buvo uždaryti, nerodė lietuviškų filmų.
Marato Sargsyano filmą „Tvano nebus“ pradėjome filmuoti 2017 metais, Ernesto Jankausko „Man viskas gerai“ baigėme 2019, paskui, per pandemiją, 2020-aisias – Emilio Vėlyvio „Piktųjų kartą“ ir 2021 pavasarį – Kristinos Buožytės „Vesper“.
Mes tik filmavome, o niekas filmų nerodė. Dėl to taip ir išėjo, kad keturios premjeros – vienu metu“– sakė F.Abrukauskas.
– Nejaugi Lietuvoje nėra daugiau kino operatorių, jei visi prašo, kad jūs filmuotumėte?
– Tikrai yra Lietuvoje nemažai operatorių, kurie galėtų filmuoti filmus.
Taip išėjo, kad beveik su visais režisieriais jau esu dirbęs. Santykiai tarp žmonių – labai svarbūs. Gali su režisieriumi filmą nufilmuoti, bet daugiau nenorėsi su juo dirbti. Arba jis nenorės su tavimi.
– Pradėjęs žiūrėti filmą žiūrovas mato vaizdą, tik vėliau pradeda gilintis į režisūros ir vaidybos subtilybes. O ką mato kino operatorius, kai išvysta savo filmo premjerą dideliame ekrane?
– Premjera nėra pirmasis kartas, kai matai galutinį filmo variantą. Iki jos būna daugybė peržiūrų – filmą žiūrime ir pradėtą montuoti, ir jau sumontuotą, ir permontuotą. Tada, kai jis be garso ir kai su garsu. Kartais pradinis variantas stipriai skiriasi nuo galutinio.
Ne, tikrai neįmanoma, kad per premjerą filmą matytum kažkaip naujai. Nebent jį žiūrėtum po tam tikro laiko, kai jau esi šiek tiek primiršęs.
– Yra taip buvę? Ar dar kartą teko žiūrėti savo patį pirmąjį nufilmuotą filmą – Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“?
– Kaip tik apie tai galvojau, kad norėčiau pažiūrėti, būtų įdomu pamatyti, nuo ko pradėjau. Tiesą sakant, save vertinti iš šalies – labai sunku.
O ir laiko dar mažai praėjo, kad galėtum pasakyti, kaip kinta tavo darbas, filmavimo maniera, stilistika. Kad atsisuktum atgal ir apibendrintum. Be to, matyt, tai – kino kritikų darbas.
– Kino operatoriaus darbas dažnai atrodo mažiau kūrybinis, labiau – techninis. Bet juk kino operatorius yra toks pat kūrėjas kaip ir režisierius, filmo dailininkas ar aktorius.
– Tai ilga diskusija. Aš dažnai sakau, kad operatorius yra ne kūrėjas, o kino darbuotojas. Kūrėjo dešinioji ranka, juk režisierius yra kūrėjas.
Tai jis sugalvojo, kaip filmas turi atrodyti, jis dalyvauja rašant scenarijų ir jis visiems kitiems kūrėjams papasakoja, kaip turėtų atrodyti jo sumanymas.
Tavo užduotis – padėti tą sumanymą realizuoti ir tuo pačiu išsiaiškinti, ar režisierius nori, kad tu aiškiai vykdytum jo nurodymus, atliktum techninį darbą, ar jis leidžia tau improvizuoti.
Režisierius yra filtras, jis išklauso, pasiima tai, ko jam reikia, ko nereikia – atmeta. Be jo kontrolės kino aikštelėje būtų chaosas – vienas rodo, kaip gražiai jis moka parinkti vietas, kitas – kaip vaidinti, trečias – kaip filmuoti.
Štai dailininkas nuostabiai apipavidalino vieną sceną, o filme ji neatsirado, nes režisierius nusprendė, kad ji neveiksminga. Tai štai, kur prasideda kūryba ir kur ji baigiasi. Režisierius sukūrė filmą, o mes visi jam padėjome.
– Jeigu jau visi tokie technikai, tai paaiškinkite, kodėl vieni kino operatoriai gauna „Auksinių gervių“ apdovanojimus, o kiti – ne?
– Tai kas kita! Dažniausiai vertinama, ar tau pavyko realizuoti režisieriaus sumanymą ir sukurti nuotaiką. Gali būti, kad „Gervės“ niekada negausi, nes režisierius savo filme visai nenori vizualinės estetikos, gal jis kitaip mato savo filmą.
Prizai teikiami už visumą, neįmanoma gauti apdovanojimo už tai, kad blogas filmas labai gražiai nufilmuotas. Labai retai būna, kad operatorių nominavo, apdovanojo, o filmas – niekam neįdomus.
Kiekvienas apdovanojimas – tarsi mažytė loterija, tuo kinas ir yra žavus. Lietuvoje mes, kino operatoriai, visi tik startuojam, retas iš naujosios kartos yra nufilmavęs daugiau nei dešimt filmų. Taigi, dar tik esame kelyje į profesionalumą.
– Ar turite kino operatorių, kuriuos laikote savo profesijos vedliais?
– Yra mokytojų, kurių mokiniu labai norėčiau būti, bet jie toli, nepavyks padirbėti pameistriu. Tų žmonių nepažįsti, tiesiog stebi jų darbus, mokaisi.
Taip pat ir dėl lietuvių, tik jie arčiau, gali matyti, ką jie daro kino aikštelėje, girdėti, ką kalba, stebėti, kaip filmuoja.
Nori nenori tas žinias pasiimi. Nei Europoje, o juo labiau – Amerikoje, nėra tradicijos, kad profesionalai turėtų savo mokinių. Savo žinias gauni mokslo įstaigoje, o paskui jau visa kita per asmenines patirtis.
Analizuoji kitų darbus – kas patiko, ką filmuotum kitaip. Kodėl vienas filmas tau palieka įspūdį, o kitas – ne, nors abu filmavo tas pats operatorius.
„Tvano nebus“ režisierius M.Sargsyanas gražiai pasakė: „Vienas drugelis nusveria visas svarstykles.“ Iš tiesų, kad atsirastų geras filmas, turi susirinkti gera grupė.
– Ar yra taip buvę, kad atsisakytum darbo pasiūlymo?
– Aš dar jaunas! Negaliu atsisakinėti, nebent du projektai sukrenta į vieną vietą, o tada jau reikia rinktis. Ir renkiesi – įdomesnį, artimesnį.
– O be to dar kviečia Lietuvoje filmuojančios užsienio kino kompanijos.
– Su užsieniečiais dirbu tik tada, kai yra laisvo laiko. Žinoma, jei mane pasiektų, pavyzdžiui, Paulo Thomo Andersono pasiūlymas ir reikėtų rinktis, ar filmuoti su juo, ar su lietuvių režisieriumi, be abejonės rinkčiausi jį.
Bet kol kas tokio pasirinkimo nėra. Kai dirbi su užsienio kino kompanijomis, dažniausiai dirbi antruoju kameros operatoriumi, buvo tik pora norvegiškų filmų, kai dirbau pirmuoju.
Užsienio filmų kūrėjai Lietuvoje rengia konkursus, nors iš tiesų jau turi numatę, su kuo dirbs. Pakalba, paklausinėja, o išsirenka švedą ar norvegą.
Tokia politika. Kai žinai žaidimo taisykles, per daug nesijaudini ir vilčių nepuoselėji. Kino operatorių yra daugybė, sėkmė aplanko nedaugelį.
– Norite pasakyti, kad nereikia sau kelti didelių, ambicingų tikslų?
– Ką reiškia dirbti užsienyje? Ir argi yra skirtumas, kur dirbi? Svarbiausia, ar mėgsti pasakoti istorijas, ar nori uždirbti daug pinigų.
Jeigu mėgsti pinigus, čia nėra ko sėdėti, važiuoji į Holivudą ir bandai ten trintis. Lietuvoje niekas tavęs neras, neateis, nepaskambins.
– O kiek galimybių yra, kad ten pavyks?
– Jau kaip seksis. Su kuo susipažinsi, kaip pasirodysi, į kokius balius vaikščiosi.
Tarkim, yra toks ispanas kino operatorius Eduardas Grau, kuris vis pasakoja savo sėkmės istoriją apie skrydį lėktuvu.
Prie jo prisėdo moteris, jiedu pasikalbėjo, paaiškėjo, kad ji – garsi kino prodiuserė. Jis jos nepažinojo, ji – jo. Pažintis lėmė, kad šiandien jis dirba Amerikoje, yra tikra garsenybė.
Ar mes kalbame apie kūrybą, ar apie sėkmę? Na, gerai, savo pirmuoju filmu jis turėjo įrodyti talentą, kad gali, sugeba, tačiau pirmasis žingsnis – visiška loterija, atsitiktinumas. Kine jo daug.
– Kaip sugalvojote tapti kino operatorium? Vaikystės svajonė?
– Esu kilęs iš Pumpėnų, Pasvalio rajono. Dar mokykloje pradėjau fotografuoti, o paskui sugalvojau, kad norėčiau atsidurti ten, kur žvaigždės, – televizijoje.
Žodžiu, norėjau įsitrinti į žvaigždžių pasaulį. Pradėjau studijuoti fotografijos technologiją, susipažinau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančiais kino operatoriais ir pradėjau domėtis kinu.
Atlikau praktiką Lietuvos televizijoje, tačiau po studijų darbo čia negavau, užtat įsidarbinau Lietuvos kino studijoje.
Paaiškėjo, kad štai kas yra svajonių išsipildymas – pamatyti, kaip kuriamas kinas.
Dirbau su Algimantu Mikutėnu, Viktoru Radzevičiumi, Rimvydu Leipumi, Kornelijumi Matuzevičiumi.
– Ar šiandien galite pasakyti, ką jums duoda ši profesija?
– Įdomus darbas. Viskas juk nuolat keičiasi, kiekvieną filmą pradedi nuo nulio, ateini tarsi visiškai nuogas.
Tai ir įdomu – jokios rutinos, nuolat nauji iššūkiai ir galimybė turėti savo gyvenimą ir laisvo laiko.
