Venecijos kino festivalyje, vykusiame 1964-aisiais, lietuvių kino kūrėjo J.Meko (1922–2019) filmas „Daboklė“ („The Brig“) pelnė Didįjį prizą dokumentinio kino kategorijoje.
O šiemet, minint šimtmetį nuo J.Meko gimimo, avangardinio kino krikštatėviu vadinamas kūrėjas sugrįžo į Venecijos kino ekranus. „Rojaus fragmentai“ pristatyti festivalio klasikos filmų programoje.
Filme gausu unikalių, iki šiol niekur neviešintų J.Meko filmuotų vaizdų. Išranki Venecijos publika juostą sutiko aplodismentais ir su ašaromis akyse.
Dokumentiniame filme „Rojaus fragmentai“ jautriai pasakojama vieno iškiliausių praėjusio amžiaus lietuvių režisierių ir poetų gyvenimo istorija nuo jo atvykimo į Niujorką 1949-aisiais iki mirties 2019-aisiais.
„Tai istorija apie grožio paieškas net tuomet, kai ištinka netektis. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris bandė viską įprasminti vaizdo kamera“, – taip buvo pristatomas JAV režisierės filmas renginio programoje.
„Rojaus fragmentai“ unikalūs tuo, kad juostos siužetas dėliojamas iš dar nepublikuotų nuotraukų, J.Meko darytų vaizdo įrašų. Taip atskleidžiamas kūrėjo poreikis dokumentuoti savo gyvenimą.
Jis dešimtmečiais kruopščiai fiksavo savo kasdienybę dar iki išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų eros.
Kino kritikai pastebėjo, kad būtent šie paties J.Meko nufilmuoti epizodai suteikia filmui ypatingą aurą.
Tarp jų yra ir jautrus menininko pasakojimas apie skausmingai išgyventas skyrybas su žmona fotografe Hollis Melton.
Žiūrovai išvys ir gyvenimo pabaigoje nufilmuotus epizodus, kuriuose J.Mekas verkdamas šaukia: „Kas aš esu?“
Asmeniškai J.Meką pažinojusi filmo režisierė KD Davison pasakojo, kad atidžiai studijavo gausų ir kruopščiai sutvarkytą kūrėjo archyvą, kasdien peržiūrinėdama jo unikalų kūrybinį palikimą.
„Pandemiją praleidau didžiuliame Jono archyve – šis vizualinis maratonas truko metus“, – pristatydama dokumentinę juostą kalbėjo KD Davison.
Siekdama atidžiau pažvelgti į J.Meko šaknis ir suprasti, kokią traumą patyrė režisierius, praradęs tėvynę, filmo kūrybinė grupė lankėsi jo tėviškėje Semeniškiuose (Biržų r.).
Juostoje surinktos nufilmuotos kūrėjo kasdienybės akimirkos pasakoja apie įvairiapusį menininką, kurio tikėjimas kino galia tapo įkvėpimu daugeliui amžininkų.
Filme gausu interviu su J.Meko kūrybos gerbėjais ir kūrėjais.
Tarp jų – režisieriai Jimas Jarmushas, Martinas Scorsese, Johnas Watersas, menininkė Marina Abramovič.
„Rojaus fragmentai“ – tai juosta apie kasdienybėje rojaus fragmentų ieškojusį žmogų.
J.Mekas mus paliko prieš daugiau nei pustrečių metų. Prestižinėje kino šventėje parodyta juosta leido dar kartą jį prisiminti.
J.Mekas dešimtmečiais kruopščiai fiksavo savo kasdienybę dar iki išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų eros.
Festivalyje – Ukrainos diena
* 79-asis Venecijos kino festivalis šiemet pagaliau vyko visu tempu, be jokių pandemijos apribojimų.
* Festivalio organizatoriai neliko abejingi ir Rusijos sukeltam karui Ukrainoje. Rugsėjo 8-oji paskelbta Ukrainos diena. Į programą buvo įtraukti keturi ukrainietiški filmai.
* Tarp jų – Sergejaus Loznicos „Teismas Kijeve“, pasakojantis apie 1946-aisiais Ukrainos sostinėje įvykusį nacių ir jų talkininkų teismą.
* Vyko susitikimai su Ukrainos aktoriais, režisieriais, prodiuseriais, kitais vizualaus meno kūrėjais.
* Per festivalio atidarymą į publiką vaizdo įrašu kreipėsi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis (nuotr.). Jis prašė pasaulio neužsimerkti matant daugiau nei pusę metų trunkantį siaubą. Tuo metu didžiuliame ekrane sukosi ilgas sąrašas žuvusiųjų šiame kare.
„Mūsų istorija neįtraukta į konkursinę programą todėl, kad ji peržengia humaniškumo ir sveiko proto ribas – kalbėjo V.Zelenskis. – Tai – drama, paremta tikrais įvykiais. Čia veikia žudikai, skerdikai, teroristai.
Tai tragedija, kurioje skamba ne genialaus Ennio Morricone natos, o siaubingos čiastuškos, sprogimai, šūviai ir oro pavojaus sirenos.“
* Palaikymą Ukrainai išreiškė ir Venecijoje susirinkusios kino žvaigždės. Tarp jų – Ukrainos vėliavėlę segėjusi prancūzų aktorė Catherine Deneuve (nuotr.)., šiemet įvertinta prestižiniu Auksiniu liūtu už viso gyvenimo pasiekimus.
„Puikiai žinau, kas vyksta pasaulyje, ir dėl šios priežasties norėjau segėti Ukrainos vėliavą, – sakė ji. – Kiekvieną dieną tikiuosi, kad karas baigsis, kad viskas bus išspręsta.“
