Kino žvaigžde D.Hoffmanas tapo iš esmės atsitiktinai. 1967-aisiais jam buvo 29 metai, jis laikė save teatro aktoriumi, rengėsi daryti karjerą Brodvėjuje ir staiga sulaukė kvietimo atvykti į kitą šalies galą – Los Andželą dalyvauti Mike’o Nicholso filmo „Absolventas“ („The Graduate“) aktorių atrankoje.
Herojus scenarijuje buvo aprašytas kaip jaunutis 180 cm ūgio gražuolis. Atrodė, beprotybė bandyti 167 cm ūgio D.Hoffmaną su didžiule nosimi ir visiškai blankia išvaizda.
Kino bandymai buvo katastrofiški. Aktorius painiojo replikas, sukėlė isterijos priepuolį savo partnerei Katharine Ross, kai, norėdamas ją pralinksminti, kepštelėjo per užpakalį. Filmo prodiuseris, pamatęs D.Hoffmaną, apskritai palaikė jį siuntų gabenimo tarnybos kurjeriu.
Prieš keletą metų interviu žurnalui „GQ“ D.Hoffmanas pasakojo, kad kankinami kino bandymai truko kelias valandas, o baigėsi tuo, kad jis netyčia išbarstė ant grindų Niujorko metro žetonus. Režisieriaus asistentas stenėdamas padėjo jam juos susirinkti, po to pažvelgė į jį, įspraudė žetonus į delną ir pasakė: „Laikyk, vaikine. Jie tau labai pravers.“
Ir vis dėlto D.Hoffmanas buvo patvirtintas. Būtent dėl negrabumo ir nerangumo – bruožų, kurie labai patiko M.Nicholsui ir kurie kaip niekas kitas tiko herojui – droviam nekaltam jaunuoliui, koledžo absolventui, kurį suvedžioja patyrusi balzakiško amžiaus moteris (o jis galiausiai įsimyli jos dukterį).
Žinoma, scenarijų teko truputį pataisyti, o režisūrinį sumanymą pakeisti. Ir mažai kas, išskyrus M.Nicholsą, tikėjo, kad „Absolventas“ bus nusisekęs filmas.
Per nufilmuotų epizodų peržiūras aplinkiniai režisieriui kartojo: „Galėjo išeiti genialiai, jei ne pagrindinio vaidmens atlikėjas...“ Ir netgi pirmosiose recenzijose, pasirodžiusiose iškart po filmo premjeros, D.Hoffmanas buvo vadinamas tiesiog... kretinu.
Tačiau 30-metis D.Hoffmanas taip įtikinamai suvaidino 20-metį personažą, kad iškart buvo nominuotas „Oskarui“ pagrindinio aktoriaus kategorijoje. Be to, „Absolventas“ gavo dar kelias „Oskaro“ nominacijas, uždirbo krūvą pinigų.
Dar viena „Oskaro“ nominacija D.Hoffmanui teko už „Vidurnakčio kaubojų“ („Midnight Cowboy“, 1969 m. ), po penkerių metų – už „Lenį“ („Lenny“), biografinį filmą apie komiką Lenny Bruce’ą.
Apie 8-ojo dešimtmečio vidurį beveik kiekvienas filmas, kuriame vaidino D.Hoffmanas, tapdavo įvykiu: Alano J.Pakulos „Visa prezidento kariauna“ („All the President’s Men“), „Maratonininkas“ („Marathon Man“), „Kramer prieš Kramerį“ („Kramer vs. Kramer“). Už vaidmenį šiame filme jis pagaliau gavo „Oskarą“, kuris papildė solidžią kolekciją – du BAFTA apdovanojimus, du Auksinius gaublius, ką jau kalbėti apie įvairias nominacijas.
Karjeros pradžioje D.Hoffmanas dėl savo išvaizdos vadintas „antižvaigžde“, bet jį vis tiek užgriuvo šlovė ir populiarumas, kuriems jis buvo visai nepasirengęs.
Beje, nepasirengęs nuo vaikystės. Tame pačiame interviu „GQ“ jis pasakojo esąs įsitikinęs, kad pasaulį išvydo atsitiktinai, nebuvo planuotas kūdikis.
Dustinu jis buvo pavadintas dabar jau pamiršto aktoriaus ir dainininko Dustino Farnumo garbei, ir ne todėl, kad motinai jis būtų baisiai patikęs: tiesiog gimdymo namuose liepė skubiai sugalvoti mažyliui kokį nors vardą ir motinos žvilgsnis užkliuvo už netoliese gulėjusio seno kino žurnalo viršelio.
Beje, D.Hoffmano tėvai – žydai, emigravę į Ameriką iš Ukrainos ir Rumunijos.
Vaikystėje Dustinas buvo mažiausias klasėje, nešiojo breketus, bendraklasiai tyčiojosi iš jo vardo ir vadino Dustbinu („šiukšlių dėže“ arba „dulkių surinktuvu“).
Jis ir mokėsi nelabai gerai, o jo vyresnysis brolis Ronaldas, atvirkščiai, buvo sportininkas ir visų numylėtinis – varžytis buvo sunku. O ir šeima nebuvo turtinga, visą laiką keitė gyvenamąją vietą.
Tėvas visiems prisistatydavo kaip „Columbia Pictures“ studijos dailininkas dekoratorius – tai ir dabar galima rasti daugybėje D.Hoffmano biografijų. Bet ten jis dirbo neilgai, o išties nelabai sėkmingai vertėsi baldų pardavimu.
O ir vėliau, kai Dustinas nutarė tapti aktoriumi, ne viskas gerai klojosi. Aktorių mokykloje jam buvo pasakyta, kad mažiausiai galimybių sulaukti sėkmės turi jis ir jo bendrakursis Gene’as Hackmanas (vėliau jie abu atsidūrė tarp populiariausių 8-ojo dešimtmečio kino žvaigždžių).
O po „Absolvento“ pasirodymo vienas žurnalistas parašė: „Jeigu D.Hoffmano veidas būtų vienintelė jo vertybė, jis būtų pasmerktas gyventi skurde.“
Jeigu iš didžiulės D.Hoffmano filmografijos reikėtų išrinkti vieną juostą, iš kurios šį aktorių geriausiai žino vyresnės kartos mūsų šalies žiūrovai, be abejo, tai būtų „Tutsi“ („Tootsi“).
Sydney Pollacko filme D.Hoffmanas vaidino Maiklą Dorsį – Niujorko aktorių, protingą, agresyvų ir talentingą. Tačiau dėl savo karštakošiško charakterio ir dar dėl milijono priežasčių jis neranda darbo. Apimtas visiškos nevilties vyras dalyvauja moteriško vaidmens atrankoje populiarioje muilo operoje. Ir... tampa žvaigžde.
Niekas nė neįtaria, kad naujoji žavi 40-metė televizijos žvaigždė – vyras. Be to – įsimylėjęs vyras, o jo širdies išrinktoji tebemano, kad bendrauja su moterimi.
D.Hoffmanui Maiklo Dorsio, nevykėlio aktoriaus, kuris dėl pinigų ir darbo persikūnija į aktorę vardu Doroti Maikls, vaidmuo tapo triumfu. O dar – visiškai autobiografine žinute: juk jis ir pats buvo nevykėlis, taip pat gyveno viename butuke su kitais nepripažintais genijais (tuo pačiu G.Hackmanu ir Robertu Duvalliu, vėliau išgarsėjusiu „Krikštatėvyje“), taip pat draskėsi dėl bet kokių vaidmenų.
Doroti Maikls personažas pareikalavo didžiulių pastangų. „Aktorės“ išorinio vaizdo paieškos truko septynis mėnesius – visą tą laiką grimuotojai ir stilistai ieškojo tinkamos šukuosenos, o D.Hoffmanas žiūrėjo filmus apie transvestitus, pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje nepaprastai populiarią prancūzų komediją „La Cage aux folles“.
Galiausiai viskas pavyko: D.Hoffmanas, nusigrimavęs Doroti, ateidavo į mokyklą pasiimti savo vaikų ir visi tikėjo, kad atėjo jų auklė, ir net sugebėjo apkvailinti patyrusį aktorių Joną Voightą – sykį jis užklydo į filmavimo aikštelę ir negalėjo patikėti, kad po grimu slepiasi jo senas draugas.
Vienintelis dalykas, kuris aktoriui baisiai nepatiko, – kad Doroti išėjo labai jau negraži. Jis kalbėjo, kad laiko tą moterį įdomia, bet dėl jos išvaizdos per vakarėlį jos neužkalbintų.
Vis dėlto aktorius džiaugėsi vaidmeniu: „Didžiuojuosi, kad man teko laimė pabūti moterimi kartu išliekant vyru.“
Filmas tapo 1982 metų sensacija ir JAV, ir visame pasaulyje. Jis uždirbo 240 mln. dolerių – per dešimt kartų daugiau už savo biudžetą ir gavo 10 „Oskaro“ nominacijų (viena jų – D.Hoffmano).
Tiesa, Amerikos kino akademija tais metais pirmenybę atidavė epiniam Richardo Attenborough „Gandžiui“ („Gandhi“) – 8 prizai iš 11, o „Tutsi“ gavo tik vieną – už geriausią antraplanį moters vaidmenį aktorei Jessicai Lange.
Tačiau kaip tik „Tutsi“ nuolatos patenka į įvairius žiūrovų palankumą pelniusių kino juostų sąrašus.
Aktoriaus karjera, žinoma, tuo nesibaigė. 1989-aisiais jis gavo antrą „Oskarą“ už „Lietaus žmogų“ („Rain Man“) – istoriją apie autistą, kurį globoja ciniškas brolis (jį vaidino jaunas Tomas Cruise’as).
Jo filmografijoje buvo ir Wolfgango Peterseno „Epidemija“ („Outbreak“), ir Barry Levinsono „Uodega vizgina šunį“ („Wag the Dog“), pelniusi D.Hoffmanui dar vieną „Oskaro“ nominaciją.
Tačiau aktorius tarsi pavargo nuo tris dešimtmečius trukusio bėgimo. „Kai man ėmė sektis, aš lioviausi bijojęs mirties. Jeigu jūs tampate žvaigžde, jūs miręs. Jūs užbalzamuotas“, – sakė aktorius.
Tiesa, D.Hoffmanas „užsibalzamavo“ labai geros būklės. Net kaltinimai lytiniu priekabiavimu, pasigirdę ant #MeToo judėjimo bangos 2017-aisiais, nepaliko pėdsako – kai kas pasirodė netiesa, o kai kas buvo išspręsta dar senais laikais, kai jis tik pradėjo savo kelią į žvaigždes.
Aktorius turi penkis vaikus: dukterį iš santuokos su aktore Anne Byrne (78 m.), kitus – iš santuokos su verslininke Lisa Gottsegen (67 m.), su kuria susituokė tais pačiais 1980-aisiais, kai įformino skyrybas su A.Byrne.
Nepaisant 17 metų poros amžiaus skirtumo, ši santuoka pasirodė nepaprastai laiminga: jie kartu jau 42 metus.
Geriausi filmai, kuriuose vaidino D.Hoffmanas
„Absolventas“ („The Graduate“), 1967 m.
„Vidurnakčio kaubojus“ („Midnight Cowboy“), 1969 m.
„Mažas didysis žmogus“ („Little Big Man“), 1970 m.
„Šiaudiniai šunys“ („Straw Dogs“), 1971 m.
„Lenis“ („Lenny“), 1974 m.
„Visa prezidento kariauna“ („All the President’s Men“), 1976 m.
„Maratonininkas“ („Marathon Man“), 1976 m.
„Kramer prieš Kramerį“ („Kramer vs. Kramer“), 1979 m.
„Tutsi“ („Tootsi“), 1982 m.
„Lietaus žmogus“ („Rain Man“), 1988 m.
„Pragaro virtuvės vaikėzai“ („Sleepers“), 1996 m.
„Paskutinis uošvių išbandymas“ („Meet the Fockers“), 2004 m.
