Netrukus ekranuose turėtų pasirodyti penktoji „Indianos Džounso“ dalis su tuo pačiu pagrindinio vaidmens atlikėju, tokiu pat šauniu, tik jau amžiaus paženklintu veidu.
Kartais atrodo, kad garsūs aktoriai visada buvo žvaigždės, kad jos visada vaidino pagrindinius vaidmenis ir nepatirdavo jokių nesėkmių. Žinoma, tai anaiptol ne taip – kad taptų žvaigžde, bet kuriam aktoriui reikia daug dirbti, turėti atkaklumo, nesidrovėti ginčytis su pripažintais meistrais.
O dar – susidraugauti su tais, kurie gali iš tavęs padaryti žvaigždę, ir išsaugoti šią draugystę daugelį metų, kaip tai pavyko amerikiečių aktoriui H.Fordui, ką tik atšventusiam 80-ąjį gimtadienį.
Būsimasis Hano Solo, Indianos Džounso ir kitų vaidmenų atlikėjas H.Fordas gimė 1942-ųjų liepos 13 dieną Čikagoje; jo protėviai iš motinos pusės buvo išeiviai iš dabartinės Baltarusijos.
Harrisono aktorinis išsilavinimas ne kažin koks – tik pora mėnesių dramos pamokų koledže ir trumpa patirtis vasaros teatre „Belfry Players“ Delavano miestelyje (Viskonsino valstija). Su tokiu bagažu 1964-aisiais H.Fordas atvyko į Kaliforniją – ne svajodamas užkariauti Holivudą (jis blaiviai vertino savo galimybes), bet įsitaisyti radijo diktoriumi. Atitinkamo patyrimo jau turėjo.
Įsidarbinti radijuje H.Fordui nepavyko, bet jis sugebėjo pasirašyti sutartį su kino kompanijos „Columbia Pictures“ naujų talentų paieškos programa.
Pirmą kartą ekrane H.Fordas pasirodė 1966-aisiais kriminalinėje dramoje „Dead Heat on a Merry-Go-Round“ ir šis darbas vos nesužlugdė jo dar taip ir neprasidėjusios aktorinės karjeros: susiginčijo su prodiuseriu dėl savo vaidmens traktuotės, o šis įtraukė skandalistą į savotišką nepageidaujamųjų sąrašą.
Taigi gauti naujų vaidmenų aktoriui nebuvo lengva.
Be ginčo su prodiuseriu, H.Fordas susidūrė ir su kitomis kliūtimis pakeliui į šlovę. Pavyzdžiui, Holivude jau buvo aktorius tokia pačia pavarde – jis vaidino trečiojo dešimtmečio nebyliuosiuose filmuose ir netgi turėjo žvaigždę Šlovės alėjoje.
Tad ankstyvuosiuose filmuose antrasis Fordas buvo įvairiai įvardijamas – pavyzdžiui, pridėdavo J. kaip antrojo vardo (kurio jis neturėjo) inicialą. Beje, dažniausiai jo nenurodydavo titruose.
1970-aisiais režisierius Michelangelo Antonioni iškirpo H.Fordą – žinoma, kinematografine prasme – iš savo holivudinės juostos „Zabriskie Point“.
H.Fordui tai buvo beveik smūgis žemiau juostos – jis liovėsi brautis į kiną ir įsidarbino staliumi, tiesa, tame pačiame Holivude.
Kine daug kas priklauso nuo atsitiktinumo. Viena staliaus H.Fordo klienčių buvo rašytoja Joan Didion. Ji supažindino jį su prodiuseriu Fredu Roosu, kuris dirbo su Franciu Fordu Coppola.
F.Roosas savo ruožtu pradedantįjį aktorių nevykėlį rekomendavo pradedančiajam režisieriui George’ui Lucasui ir ši pažintis padėjo H.Fordui tapti žvaigžde vos per metus kitus.
H.Fordas nusifilmavo G.Lucaso filme „Amerikietiški grafičiai“ („American Graffiti“) ir trilogijoje „Žvaigždžių karai“ („Star Wars“), suvaidino Indianą Džounsą Steveno Spielbergo tetralogijoje (G.Lucasas buvo prodiuseris).
Su F.F.Coppola jis taip pat dirbo – vaidino filmuose „Pokalbis“ („The Conversation“) ir „Šių dienų apokalipsė“ („Apocalypse Now“). Dar jis suvaidino Riką Dekardą Ridley Scotto filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“).
Jau devintojo dešimtmečio viduryje H.Fordas iš esmės turėjo tokią filmografiją, kokia gali pasigirti ne tiek jau daug aktorių. Jis patiko žiūrovams ir kritikams, o už vaidmenį Peterio Weiro filem „Liudytojuje“ („Witness“) H.Fordas pirmą ir vienintelį kartą buvo nominuotas „Oskarui“. Negalima teigti, kad H.Fordas tam tikru metu pavargo nuo savo herojaus – šaunaus vaikino, pasiryžusio žygdarbiams, – jeigu aplinkybės verčia būti didvyriu.
Jis ir dešimtajame dešimtmetyje vaidino politiniuose ir šnipų trileriuose, veiksmo filmuose (kažkaip lengvai atsistojęs į vieną gretą su Arnoldu Schwarzeneggeriu ir Sylvesteriu Stallone). Bet jis nesikratė vaidmenų ir palyginti lengvose komedijose, nuotykių filmuose, o kartą net pamėgino būti piktadariu – Roberto Zemeckio trileryje „Praeities šešėliai“ („What Lies Beneath“).
Bet ilgainiui H.Fordas vis dažniau grįždavo prie senų įprastų herojų – Hano Solo iš „Žvaigždžių karų“ arba Indianos Džounso.
Dabar gerbėjams belieka laukti, kuo pasibaigs ilgametė epopėja apie smalsų ir įžūlų archeologą, kurį penktojoje šios ilgos filmų serijos dalyje vėl vaidina aktorius, kuriam jau aštuoniasdešimt.
Parengė Matilda Aleksandravičė
