Populiarus aktorius prisipažino jaučiantis prozopagnozijos simptomus. Ši liga dar žinoma kaip veido aklumas. Jai būdinga tai, kad ligonis ne tik neatpažįsta artimųjų ar bičiulių, bet dažnai net ir paties savęs. Pamatyti veidai, kaip ir žmonių nuotraukos, jam nieko nesako, netgi veidrodis nepadeda atpažinti savęs. Tiesa, prozopagnozija sergantis žmogus visus kitus daiktus atpažįsta.
Ši reta liga B.Pittui dar nėra diagnozuota, bet dviejų „Oskarų“ laureatas skundėsi, kad jaučia jai būdingus negalavimus.
„Niekas manimi netiki. Noriu susitikti su šia liga sergančiu žmogumi“, – prisipažino B.Pittas.
Nors aktorius stengiasi atmintyje išsaugoti sutiktų žmonių veidus, tačiau tai jam ne visada pavyksta. Holivudo žvaigždė nuogąstauja, kad dėl tokio neurologinio sutrikimo jis gali kitiems atrodyti nenuoširdus ir pasipūtęs.
Tai ne pirmas kartas, kai aktorius sunerimo. Dar 2013-aisiais leidiniui „Esquire“ jis teigė, kad daug laiko praleidžia namuose, nes jį kamuoja prozopagnozijos simptomai.
„Daug žmonių manęs nekenčia, nes mano, kad aš jų negerbiu“, – guodėsi B.Pittas.
Medicinos vadovėliuose prozopagnozija apibūdinama kaip neurologinis sutrikimas. Manoma, kad sergantieji prozopagnozija suvokia žmogaus veidą kaip visumą, sudarytą iš akių, nosies, burnos ir ausų, bet negali priskirti jos konkrečiam asmeniui.
Kas tas žmogus? Kodėl jis su manimi pasisveikino? Ar aš jį pažįstu? Tokie klausimai dažnai kamuoja žmones, praradusius gebėjimą atpažinti veidus.
Mokslininkai teigia, kad unikalus gebėjimas atpažinti veidus, kai iš tam tikrų požymių sugebama atskirti netgi dvynius, yra žmogaus evoliucijos privalumas. Tai padėjo ištisoms gentims atskirti savus nuo priešų, geriau organizuoti medžioklę ir pasirūpinti gausesnėmis maisto atsargomis.
Daugeliui žmonių nekyla sunkumų, jei kai kurių veidų jie neprisimena. Taip gali atsitikti, jei žmogus sutinka pažįstamą neįprastoje aplinkoje.
Tačiau prozopagnozija sergančiam pacientui iškyla kur kas daugiau sunkumų. Jis gali nesiskųsti blogu regėjimu, skirti spalvas, formas. Tik veidai jam nieko nesako, todėl toks ligonis gali neskirti vyro nuo moters, vaiko nuo paauglio, iš mimikos nesuprasti emocijų. Tačiau sergantieji prozopagnozija gali atpažinti žmogų iš plaukų, balso, būdingos eisenos, drabužių ar kitų fizinių savybių.
Taip atsitinka tada, kai tam tikra galvos smegenų sritis, dažniausiai pakaušis, smilkinio zona, nesugeba apdoroti su veido suvokimu susijusios informacijos, atkeliavusios iš regos nervo.
Veidų aklumą lemianti prozopagnozija gali būti įgimta, susijusi su tam tikrų genų mutacija.
Sutrikęs veidų atpažinimas gali taip pat išsivystyti dėl galvos traumos, pakitusios kraujotakos, degeneracinės galvos smegenų ligos, patirto insulto, piktybinio auglio smegenyse.
Ilgą laiką veidų aklumas buvo vertinamas kaip paslaptingas ir retas sutrikimas. Tik 1947–aisiais vokiečių neurologas Joachinas Bodameris šią ligą pavadino prozopagnozija, pavartodamas graikų kalbos žodį „prosopon“ (veidas) ir „agnosia (nieko nežinoti).
J.Bodameris aprašė tris atvejus. Vienas jų buvo 24-erių vyras, kuriam kulka pataikė į galvą. Dėl šio sužeidimo ligonis negalėjo atpažinti savo artimųjų, draugų. Netgi veidrodyje matydamas savo veidą jis negalėjo pasakyti, kad tai yra jis.
Tačiau sužeisto vyro regėjimas, klausa, uoslė, skonio ir jutimo pojūčiai buvo nepakitę, jis taip pat nesiskundė ir prasta atmintimi.
Vokiečių neurologas J.Bodameris padarė prielaidą, kad pažeidus pakaušį ir smilkinio sritį blogėja veidų suvokimas. Manoma, kad prozopagnozija serga apie 2,5 proc. gyventojų, tačiau lengvesnio pobūdžio veidų suvokimo sutrikimą gali turėti kas dešimtas žmogus.
Iki šiol nėra sukurta chirurginio ar medikamentinio metodo, kuris padėtų ligoniams pasveikti. JAV Harvardo universitete yra atliekami specializuoti tyrimai, skirti prozopagnozijai gydyti, tačiau rezultatų dar reikės palaukti.
Prozopagnozija – tai liga, kurią tyrinėja ne tik neurologai, neurochirurgai, psichiatrai, bet ir psichoterapeutai.
Dažnai yra taikoma elgesio terapija. Jos tikslas – padėti ligoniui atpažinti veidus ne analizuojant tam tikrus jų požymius, o daugiau dėmesio kreipiant į kūno kalbą, judesius, balsą, intonaciją ir kitus požymius.
Parengė Danutė Jonušienė
