Ką bendro turi lietuvių „ačiū“ ir amerikiečių „atchoo“, kurio tarimas nesiskiria nuo itin dažnai Lietuvoje vartojamo žodžio?
Pasirodo, amerikiečiai čiaudėjimą reiškiantį žodį taria visiškai taip pat kaip lietuviai „ačiū“. Jiems tikrai gali būti keista girdėti mandagų lietuvį. Kaip tai paaiškinti?
„Dėl žodžio „ačiū“ kilmės yra diskutuojama, – sakė Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius Bonifacas Stundžia. – Buvo nuomonių, kad šis žodis pasiskolintas iš baltarusių. Bet ten jis žinomas tik vaikų kalboje. Suaugusiųjų kalboje tokio žodžio nėra.
Žymusis kalbininkas Kazimieras Būga manė, kad to žodžio kilmė neaiški, jis nemanė, kad tai skolinys.
Profesorius Vincas Urbutis yra pareiškęs atvirkščiai: tai baltarusiai pasiskolino „ačiū“ iš lietuvių, baltarusių vaikų kalboje šis žodis yra dėl lietuvių kalbos įtakos. Taip pat užfiksuota, kad šį žodį vartoja ir Lietuvos lenkai.
– Ar žodis „ačiū“ gali būti kilęs iš čiaudėjimo garsą reiškiančio „apči“?
– Ne! Susieti žodį „ačiū“ su čiaudėjimu yra tipiška liaudies etimologija.
Liaudies etimologija – žmonių mėginimas aiškinti žodžių kilmę. Toks reiškinys yra žinomas visame pasaulyje. Tai neturi nieko bendro su mokslu.
Pavyzdžiui, pasakojama, kad žemaitis kovojo su labai stipriais užpuolikais ir pasakė: „Vo keits.“ Esą taip atsirado žodis „vokietis“.
Žmonės linkę aiškinti žodžius, ypač vietovardžius. Tai būdinga ne tik lietuviams.
Yra tokių į mokslą pretenduojančių savamokslių, kurie daugybę pasaulio vietovardžių aiškina lietuviškais žodžiais – esą lietuviai ten gyveno.
– Kaip kalbininkai vertina tokius bandymus?
– Kaip romantiškus savamokslių kliedesius.
– Kodėl skirtingos kalbos tuos pačius garsus perteikia skirtingai? Juk katės miauksi vienodai, o jų miauksėjimas įvairiose kalbose užrašytas skirtingais žodžiais? – paklausiau Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorės Jolantos Zabarskaitės, mokslinių darbų apie garsų mėgdžiojimą autorės.
– Priežastys yra kelios. Pirmoji – šie garsai paverčiami kalbos garsais, o kiekviena kalba turi savo garsų sistemą. Žodyje gali būti tik tie garsai ir ta tvarka, kuri jau yra kalbos sistemoje.
Kita priežastis – kalba yra kultūrinis produktas. Kad ir kokį gamtišką garsą mėgdžiotum, dar užsideda tam tikras kultūrinis antstatas – iš tautos istorijos atėjusi tradicija šį jausmą ar potyrį išreikšti būtent tokiu garsų junginiu.
Garso paėmimas į žodį yra labai sudėtingas procesas. Tai nėra paprastas mėgdžiojimas.
Jei čiaudėdami išpučiame orą, greičiausiai visų kalbų jaustukuose bus pučiamieji garsai (č, š, ž) ir tikėtina, kad dar kokie nors lūpiniai garsai (p).
– Kodėl amerikiečiai ir anglai čiaudi skirtingai – „atchoo“ ir „atishoo“?
– Čia veikia kalbos dėsniai. Kažkada kažkas, kai reikėjo paversti čiaudėjimo garsą žodžiu, užrašė „atičiu“.
O vėliau suveikė vadinamoji sinkopė, kai nieko neduodantis garsas iškrinta. „Atičiu“ tapo „ačiu“.
– Ar ir šiais laikais taip kuriami žodžiai? Gal tobulėjantys ginklai šaudo jau ne „pykšt-pokšt tra-ta-ta“?
– Tokie žodžiai kaip „pykšt pokšt“, „kabaldai“ nebereikalingi. Jie buvo tam, kad klausytojas pamatytų vaizdą. Tai – pasakojamosios kultūros likučiai. Jie nyksta, jų reikia vis mažiau.
Kaip čiaudi pasaulio gyventojai
Lietuviai – apči!
Prancūzai – atchoum!
Vokiečiai – hatchi!
Turkai – hapsu!
Graikai – apsiu!
Italai – etciE!
Ispanai – achis!
Suomiai – atsihh!
Švedai – atjoo!
Japonai – hakushon!
Kinai – ah-ti!
Britai – atishoo!
Amerikiečiai – atchoo!
