Adamo Arkino, Colino Bucksey ir lietuviams gerai pažįstamo Dexterio Fletcherio režisuotas serialas „Pasiūlymas“ pasakoja apie tai, kaip Holivudo prodiuseris Albertas S.Ruddy nutarė ekranizuoti M.Puzo kriminalinį romaną „Krikštatėvis“ ir kaip A.S.Ruddy su F.F.Coppola kūrė filmą, vėliau tapusį kino klasika. Pirmoji „Pasiūlymo“ serija parodyta balandžio 28-ąją.
Sąvoką „Krikštatėvis“ sugalvojo knygos autorius M.Puzo. Iki knygos išleidimo nebuvo tokios sąvokos kaip „mafijos krikštatėvis“. Terminą sugalvojo M.Puzo, kad pabrėžtų herojaus statusą. Šio herojaus vaidmuo teko aktoriui Marlonui Brando.
Be to, M.Puzo klaidingai pavartojo žodį „donas“.
Nors rašytojo šaknys itališkos, jis nemokėjo kalbos ir žodį „donas“ pridėjo prie pavardės, nors derėjo prie vardo. Mat „donas“ itališkai reiškia maždaug „dėdė“ ir taisyklingas Vito Korleonės įvardijimas būtų donas Vito, o ne donas Korleonė.
F.F.Coppola per stebuklą (ir gudrumą) gavo teisę režisuoti filmą ir vos nebuvo nuo jo nušalintas.
Pradėjus knygos ekranizaciją pats romanas dar nebuvo tapęs bestseleriu, tačiau F.F.Coppola jau įžvelgė didžiulį istorijos potencialą. Režisierius pasiūlė studijai savąją ekranizacijos viziją, tačiau prodiuseriai ilgai dvejojo dėl režisieriaus kandidatūros, kalbėjosi su kitais pretendentais.
Tuomet F.F.Coppola ryžosi eiti va bank ir pats susisiekė su M.Puzo, turėjusiu lemiamą balsą parenkant režisierių.
Rašytojui patiko F.F.Coppolos sumanymas ir jis apgynė režisieriaus kandidatūrą prieš kino bosus.
Tačiau vėliau kinematografininkui vis tiek grėsė pavojus būti atleistam. Priežastis – užsitęsęs filmavimas ir padidėjęs biudžetas.
Suvokęs savo padėties nepastovumą F.F.Coppola paskubomis baigė filmavimą ir apgynė savo teisę į galutinį juostos montažą.
Prodiuseriai buvo prieš M.Brando, A.Pacino nugvelbė vaidmenį iš kolegos. Prieš prasidedant filmavimui aktorius M.Brando buvo laikomas tikra žvaigžde, kurios reputacija – siaubinga.
Aktorius atsisakydavo mokytis scenarijų, dažnai vaidijosi su kino studijomis ir režisieriais, pažeidinėdavo filmavimo grafikus ir elgėsi kaip peraugęs kaprizingas vaikas. Nieko nuostabaus, kad prodiuseriai atsakydavo jam tuo pačiu.
Po kelių tokių išpuolių M.Brando pagarsėjo kaip artistas, su kuriuo neįmanoma dirbti, todėl F.F.Coppolai prabilus apie jo kandidatūrą į Vito Korleonės vaidmenį kino bosai užprotestavo.
Režisierius pasiūlė kompromisą: M.Brando nemokamai (iki tol jis už kiekvieną savo žingsnį reikalavo atskiro honoraro) nusigrimuos ir nusifilmuos bandomajame filmuke ir tik po to bus nuspręsta apie jo dalyvavimą ar nedalyvavimą filme.
Prodiuseriai sutiko ir buvo priblokšti M.Brando pasirodymo – jis sugalvojo savo herojui „buldogo žandikaulį“ ir idealiai įkūnijo ekrane krikštatėvį.
Sudėtingą kelią iki vaidmens teko nueiti ir Alui Pacino, tuo metu menkai žinomam pradedančiam artistui. Prodiuseriai aktoriaus bandymams išleido 40 tūkst. dolerių (tuo metu pasakišką sumą), kad suprastų, jog būtent jis – idealus kandidatas į Maiklo Korleonės vaidmenį.
Iš pradžių atlikti šį vaidmenį buvo patvirtintas Jamesas Caanas, vėliau suvaidinęs kitą dono sūnų Santiną Sonį Korleonę. Beje, Sonio vaidmens bandymuose dalyvavo ir Robertas de Niro, kuris atliko jauno dono vaidmenį trilogijos antrojoje dalyje.
M.Brando nesimokė teksto ir naudojosi ruošinukais. Internete yra nemažai kadrų iš juostos filmavimo aikštelės, kuriuose M.Brando partneriai vienoje ar kitoje scenoje apkabinti didžiulėmis špargalėmis su Vito Korleonės replikomis.
Ekscentriškasis aktorius manė, kad dėl sausai iškalto teksto, kurį per filmavimą reikės nuolatos tikrintis, jo vaidyba neteks spontaniškumo.
Tokia aktoriaus pozicija vedė iš proto F.F.Coppolą ir jis iš nevilties sugalvojo gudrybę: rekvizitas, dalis dekoracijų ir netgi M.Brando partnerių kostiumai buvo apkabinėti kortelėmis su dono Korleonės replikomis – jos tapo M.Brando sufleriais.
F.F.Coppolai galvos skausmą M.Brando sukėlė ir filmuojant „Krikštatėvio“ antrąją dalį.
Joje yra atgalinis kadras – scena su dono sūnumis. Veiksmas vyksta krikštatėvio namuose, į kuriuos didžiulė šeimyna susirinko atšvęsti jo gimtadienio.
M.Brando turėjo kadre pasirodyti vos kelias minutes, bet už tai pareikalavo iš studijos 1 mln. dolerių.
F.F.Coppolai per didžiulį vargą pavyko susitarti su prodiuseriais, bet filmavimo dieną M.Brando taip ir neatvyko.
Režisierius išsisuko iš situacijos sugalvojęs, kad dono Korleonės kadre nematyti, bet jis girdėti: neva jo sūnūs girdi tėvo balsą kitame kambaryje ir eina pas jį.
Mafiozo balsą pamėgdžiojo pats F.F.Coppola.
M.Brando protestas per „Oskarų“ ceremoniją. 1973-iaisiais gaudamas savo antrąjį „Oskarą“ už vaidmenį „Krikštatėvyje“ M.Brando gana originaliai atsisakė apdovanojimo.
Paskelbus laimėtojo pavardę scenoje pasirodė ne aktorius (jis apskritai ignoravo ceremoniją), o Sacheen Littlefeather – amerikiečių aktorė, modelis ir indėnų pilietinių teisių aktyvistė. S.Littlefeather scenoje perskaitė M.Brando pareiškimą, smerkiantį kino industriją, kuri diskriminuoja indėnus.
Katė M.Brando rankose nebuvo numatyta scenarijuje. Pagal vieną versiją katę, vaikščiojančią po „Paramount Pictures“ studijos paviljoną, pamatė M.Brando, nors „Krikštatėvio“ režisierius F.F.Coppola tvirtina, kad benamį gyvūną pastebėjo būtent jis ir sugalvojo įsprausti jį į Vito Korleonės rankas.
Režisierius nutarė, kad taip krikštatėvis supanašės su garsiuoju Džeimso Bondo priešininku Ernstu Blofeldu, kuris glostė katę dėstydamas savo kruvinus planus.
Gyvūnas nepaprastai apsidžiaugė atsidūręs ant M.Brando rankų ir per pirmuosius dublius taip garsiai murkė, kad užgožė artistų replikas. Sceną teko perfilmuoti kelis kartus.
Antraplanis aktorius uždirbo daugiau už pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Richardas Castellano, bandito, donui Korleonei tarnaujančio Bronkso rajonų vadovo Piterio Klimenco vaidmens atlikėjas, už savo darbą filme gavo didžiausią honorarą iš visų artistų.
Prieš metus iki prasidedant „Krikštatėvio“ filmavimui ekranuose pasirodė filmas „Įsimylėjėliai ir kiti nepažįstamieji“ („Lovers and Other Strangers“), kuriame vaidino R.Castellano.
Ši romantinė komedija turėjo didžiulį pasisekimą tarp žiūrovų ir kritikų, todėl ir aktorius buvo „vertinamas“ brangiau už patį M.Brando.
Tiksli honoraro suma nebuvo atskleista, bet pats F.F.Coppola patvirtino, kad būtent R.Castellano uždirbo daugiausia iš visų.
Vėliau artisto apetitas iškrėtė jam piktą pokštą: filmuojant antrąją trilogijos dalį jis reikalavo gerokai padidinti honorarą, norėjo asmeniškai kontroliuoti tęsinio kūrimą.
Aktoriaus reikalavimai nebuvo patenkinti, o prodiuseriai jį paprasčiausiai išmetė iš filmo.
Beje, vieną garsiausių pirmojo filmo citatų „Padėk pistoletą, imk kanolių“ (tradicinis sicilietiškas desertas – kremu įdaryti vamzdeliai, rageliai) suimprovizavo R.Castellano.
Iš pradžių jo herojus turėjo pasakyti tik pirmąją frazės dalį, bet jo žmona pasiūlė papildyti žodžius užuomina apie saldumynus. Tai buvo tarsi nuoroda į ankstesnę filmo sceną, kurioje herojus ilgai rinkosi desertą.
Prieš herojų žūtį kadre visada pasirodydavo apelsinų. Kas neprisimena filmo scenos, kurioje Vito Korleonės priešai suvarpo jį kulkomis po to, kai jis gatvėje nusiperka apelsinų?
Arba finalinės scenos su mafiozu, mirštančiu nedidelėje apelsinų giraitėje?
Pasirodo, kad apelsinai apskritai buvo mirties simbolis „Krikštatėvio“ visatoje.
Filmo dailininkas Deanas Tavoularisas vėliau atskleidė, kad tokia idėja kilo norint kadrą papildyti ryškesnėmis spalvomis, kontrastuojančiomis su niūriu fonu.
Scenoje su arkliu – tikra arklio galva. Prodiuseriai įkalbinėjo F.F.Coppolą panaudoti tikrovišką maketą epizode, kuriame Holivudo kino studijos bosas Džekas Volcas atranda savo lovoje kruviną žirgo galvą kaip mafijos įspėjimą. Tačiau F.F.Coppolai maketas nepatiko ir jis užsispyrė, kad rekvizitoriai jam surastų tikrą skerstiną arklį.
Džeko Volco vaidmens atlikėjas Johnas Marley iki paskutinės akimirkos nežinojo apie pakitusius režisieriaus planus ir buvo įsitikinęs, kad bus panaudotas maketas. Tikrą arklio galvą lovoje pamačiusį aktorių ištiko šokas, taigi jo širdį veriantis riksmas šioje scenoje – tikras.
Žodžiai „mafija“ ir „Cosa nostra“ išmesti iš filmo dėl spaudimo. 1970-aisiais, kai pasirodė pirmieji pranešimai apie „Krikštatėvio“ ekranizaciją, Amerikos italų žmogaus teisių lyga surengė mitingą, kuriame paragino juostos autorius filme neminėti žodžių „mafija“ ir „Cosa nostra“. Aktyvistai baiminosi, kad jie tik dar labiau įtvirtins visuomenės sąmonėje „žalingus“ stereotipus apie italus.
Filmo prodiuseris A.S.Ruddy asmeniškai susitiko su lygos nariais, tarp jų – Niujorko mafijos bosu Josephu Colombo vyresniuoju, ir susitarė, kad filme nebus žodžių „mafija“ ir „Cosa nostra“.
Parengė Matilda ALEKSANDRAVIČĖ
