Būsimojo vienuolio gyvenimą paženklino šeimos griūtis, o vėliau jis taip įniko į alkoholį, kad net pagalvodavo apie savižudybę. Viskas pasikeitė 1990 metais, kai vyras Lietuvoje sutiko dzenbudistų vienuolį.
Apie savo kelią K.Marčiulynas prieš kelerius metus yra pasakojęs „Lietuvos ryto“ TV laidos „Kitoks pokalbis“ vedėjai Aušrai Kilkuvienei.
– Jeigu būtumėte pripažinęs savo priklausomybę nuo alkoholio, gal pagalbos būtumėte sulaukęs iš kitur? Pavyzdžiui, iš mylimos moters ar šeimos.
– Nereikia net pripažinti – ateina moteris ir pasako: tu toks, toks ir anoks. Klausimas, ką po tokių žodžių darysi. Jei būčiau išgirdęs iš šeimos tokį klausimą, būčiau tiesiog pasakęs „gerai“ ir nuėjęs į parduotuvę.
Argi nežinote, kaip būna sunku? Argi nežinote, kokia apninka depresija? Pridarai negerų dalykų ir net galvoji, kaip pasitraukti iš gyvenimo. Buvau pasiekęs tokią stadiją, kad nebuvo kur toliau eiti ar ką daryti.
Šeima tūkstantį kartų bandė pagelbėti, bet nieko neišėjo. Galiausiai lieki vienas. Tik vaikai niekur nedingsta.
– Bičiuliai pasakojo, kad pirmoji žmona nesulaukė jūsų grįžtančio iš armijos. Skyrybos buvo skausmingos?
– Vedžiau būdamas 19-os, ji buvo metais jaunesnė. Palaukėme, kol ji baigs vidurinę, ir susituokėme prieš man išeinant į armiją. Suplanavome ir vaiką, kad jai nebūtų liūdna manęs laukti.
Bet buvome per jauni. Užtat dabar nuostabiai bendraujame.
Pas savo dukrą, žentą ir anūką atvykstu kaip svečias. Turiu dar vieną dukrą, su ja taip pat bendraujame.
– Kaip į jūsų apsisprendimą tapti vienuoliu reagavo abi dukros?
– Jos nelabai ir žinojo. Sakiau, kad važiuoju į Korėją trumpam, apsidairyti. Maždaug ketverius metus negrįžau į Lietuvą. Susirašinėjome internetu, nors pradžioje nebuvo galima. Slapta tekdavo lankytis interneto kavinėse.
– Tuo metu, kai išvykote, turėjote mylimąją – aktorę Eglę Mikulionytę. Ar neskaudėjo širdies ją paliekant?
– Korėjoje pradėjau medituoti 1999 metų gruodžio 24-ąją. Du mėnesius mane tikrino, ar tai darau sąžiningai.
Vyriausiasis vienuolis matė, kad man labai sunku. Kiekvieną vakarą eidavau prie telefono ir kalbėdavau su Egle. Mūsų santykiai pasikeitė ir toliau keičiasi. Ji – nuostabi mano draugė.
– Dabar jumis vaikai ir draugai didžiuojasi?
– Mano darbas dar nebaigtas. Kol kas man sunkiai sekasi, bet medituodamas stengiuosi atlikti tai, ką mokytojas nurodo.
Svarbu nesustoti, bet praktika sunki, o mano kūnas sensta. Tokiam chuliganui kaip aš reikia būtent tokio diržo.
Meditacija trunka 14 valandų per dieną. Jas praleidi susirietęs. Ima skaudėti sąnarius.
Man reikia laikytis labai griežtos drausmės. Darau tai ne norėdamas išeiti iš kančios, o kad galėčiau padėti kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje, į kokią kadaise pats buvau pakliuvęs.
Neduok Dieve, kam nors pakliūti ten, kur aš buvau.
– Turbūt gerdavote ne vienas?
– Mūsų buvo susidariusi didžiulė grupė. Būdavo pertraukos, juk dirbdavome. Kai Korėjoje sutikau kolegą Rimą Tuminą, pamatęs mane su vienuolio drabužiais ir didžiule skrybėle nusišypsojo: „Visą gyvenimą bufete prasėdėjai, ir še tau, kad nori.“
– Pats save baudžiate ar mokytojas liepia?
– Mokytojas patarė liautis ieškoti kitokių praktikų, nes gyvenimas labai trumpas. Gali būti, kad šitame gyvenime neatliksiu visko, ką reikia.
Bet gyvenimas – ne turistinė kelionė. Reikia suvokti, kam tavo kūnas skirtas, ir išspausti iš jo tiek, kiek galima.
– O ką turite išspausti?
– Meditacijos tikslas – iki galo suprasti, kad aš čia sėdžiu ir kalbu su jumis, būti čia ir dabar. Aš to dar nepasiekiau. Medituodamas dar pridarau klaidų, bet atsiprašau ir vėl bandau.
Taip ir reikia stengtis. Tik kenčiant randamas dvasinis kelias, o ne iš gero gyvenimo. Kai žmogus, nuėjęs sunkų kelią, gali tapti geru mokytoju.
– Anksčiau ieškojote gyvenimo prasmės?
– Esu pantomimos teatro aktorius, dirbau Kauno dramos teatre. Mūsų trupė buvo labai įdomi.
Domėjomės įvairia literatūra, bandėme medituoti, bet man tuomet nepavykdavo. Šiuo metu vienas narys yra krišnaistų lyderis, kitas išvyko į Sankt Peterburgą ir tapo popu.
– Kokiais klausimais jūs dabar patarinėjate kitiems?
– Dirbu su žmonėmis, kurie darė nusikaltimus ir dėl to gailisi. Dirbu siauroje srityje – su tais žmonėmis, kurių karma ir praeitis sunki, o mes nežinome kodėl.
Bendraudamas su nuteistaisiais išklausau, bet neguodžiu.
Mano tikslas – kad jie pradėtų savo dvasinę praktiką. Nuodėmė atleidžiama, užtat kaltės jausmas yra didelė kliūtis.
Pas mano mokytoją ateidavo žmonių, atsidūrusių ant skyrybų slenksčio. Jis vienuoliu tapo būdamas jaunas, todėl siųsdavo juos pas kitą vienuolį, kuris buvo penkis kartus išsiskyręs.
– Jei tuomet, kai jums buvo 23 metai, kas nors būtų pasiūlęs pamedituoti, būtumėte nusijuokęs. Tada dar per mažoje duobėje buvote?
– Duobė jau tada buvo gili. Tampant vienuoliu turi išeiti visas tavo juodumas. Tai man atsitiko tik kokiais penktais ar septintais metais. Bijau ir pasakoti, kaip buvo bloga.
Kai pasiryžti tapti vienuoliu, sunkiausia būna trejus metus. Daug vyrų susiranda moterį, gražią korėjietę, veda ir išvažiuoja. Neišlaiko.
Mano kelias buvo tapti vienuoliu, o ne ieškoti mergaičių. Įveikiau tą etapą, o gal nebuvau toks gražus, kad kas nors mane imtų. (Juokiasi.)
– Kokiomis sąlygomis vienuoliai gyvena Korėjoje?
– Puikiomis. Jie turi patalpas, gerų automobilių.
Esu užsienietis, todėl mažiau galiu turėti. Be to, esu medituojantis vienuolis.
Yra tokių, kurie studijuoja raštus arba atlieka ceremonijas. Medituojančiu vienuoliu būti sunkiausia. Korėjoje vienuoliu tampama tada, kai nepasiseka, pavyzdžiui, į universitetą neįstoji.
– Kiek laiko praleidžiate vienuolyne ir tarp žmonių?
– Daugiausia laiko praleidžiu Korėjoje – 6 mėnesius per metus. Medituojame per dieną 14 valandų.
Būdamas Lietuvoje turiu daug veiklos, su daug kuo susitinku. Pavargstu ir fiziškai, ir dvasiškai.
Negali meluoti, turi išsikrauti visiškai. O kiekviename pokalbyje yra melo. Mes sakome, kad žmogus, vos pravėręs burną, meluoja. Veikti yra tūkstantį kartų geriau nei kalbėti.
