Londono karališkojoje Alberto salėje surengtoje 75-ojoje britų kino ir televizijos meno akademijos (BAFTA) apdovanojimų ceremonijoje Naujosios Zelandijos režisierės J.Campion naujausias filmas „Šuns galia“ patvirtino, kad pastaruoju metu yra vienas įdomiausių ekrano kūrinių, ir dar dviem prizais papildė jau turimą arsenalą: Venecijos Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, Auksinius gaublius už geriausią dramą, geriausią režisūrą ir geriausią antraplanį vaidmenį aktoriui Kodi Smitui-McPhee.
Ko gero, apdovanojimų liūtis dar nesibaigs – juk „Šuns galia“ nominuota net dvylikai „Oskarų“! J.Campion gali tapti trečiąją režisiere istorijoje geriausio filmo autore.
Iki šiol garsiausias J.Campion filmas buvo 1993-iaisiais sukurtas „Fortepijonas“ („The Piano“), laimėjęs Auksinę palmės šakelę Kanuose ir „Oskarą“ už geriausią scenarijų.
Kuo kino kritikus ir šiaip žiūrovus intriguoja „Šuns galia“? Tai vesterno tipo psichologinis trileris, kuriame beveik iki paskutinio kadro šmėkščioja mįslė.
Jo veiksmas neskubriai rutuliojasi praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje tuščiuose ir didinguose Montanos peizažuose, kuriuos „suvaidino“ režisierės taip pamėgti gimtosios Naujosios Zelandijos kraštovaizdžiai.
Tai – subtili, graži, rafinuotos meninės kalbos ir niūroko bendro tono šeimos drama, kurią ekrane įkūnijo puikus aktorių ansamblis.
Pirmuoju smuiku čia griežia garsusis britas Benedictas Cumberbatchas (45 m.), jam nenusileidžia populiari amerikietė Kirsten Dunst (39 m.), talentingas jaunas australietis K.Smitas-McPhee (25 m.), kol kas per mažai įvertintas Jesse Plemonsas (33 m.).
Žiūrovai jau patys galėjo įvertinti juostą, nes ji nuo praėjusių metų lapkričio prieinama „Netflix“ prenumeratoriams – šis globalinis tinklas tapo filmo platintoju.
Režisierė nutarė pasinaudoti vesterno taisyklėmis, kad sukurtų keistą ir sudėtingą artimų žmonių – dviejų brolių fermerių, vieno jų žmonos ir jos sūnaus iš pirmosios santuokos – savitarpio santykių vaizdą.
J.Campion rėmėsi kultiniu šiuolaikinio amerikiečių rašytojo Thomo Savage’o (jis mirė 2003 metais) 1967 metų romanu „Šuns galia“.
Literatūrologai Th.Savage’ą laiko vienu pirmųjų rašytojų, kuris panardina skaitytoją į užslopinto seksualumo atmosferą. Knygos pavadinimui Th.Savage’as pasinaudojo vienos karaliaus Dovydo psalmės eilutėmis: „Gelbėk mane nuo kalavijo, iš šunies letenų – brangią gyvastį mano!“
„Pavadinimas – tarsi įspėjimas, – viename interviu sakė J.Campion. – Šuns galia – impulsai, gilūs, nekontroliuojami impulsai, kurie gali mus sunaikinti iš vidaus, suprantate?“
Filmas prasideda kaip brendimo istorija: nuo jaunojo Piterio Gordono (akt. K.Smitas-McPhee), anksti netekusio tėvo ir nutarusio, kad dabar jo pagrindinis uždavinys – saugoti motiną, pakelės užeigos savininkę Rouz Gordon (akt. K.Dunst), užkadrinio balso. Tačiau Piteris lieka nematomas, o pagrindinę vietą ekrane užima kiti herojai, būdingesni vesterno žanrui.
Tai stambios klestinčios rančos šeimininkai broliai Berbankai. Jaunesnysis Džordžas (akt. J.Plemonsas) – respektabilus ponas, dėvintis katiliuką ir varlytę, žinoma, mokantis jodinėti ir atskirti sergančią karvę nuo sveikos, tačiau retai kišantis rankas prie purvino darbo.
Vyresnysis Filas (akt. B.Cumberbatchas) greičiau primena paprasčiausią varovą. Vėliau iš beveik atsitiktinai išsprūdusios frazės sužinome, kad jis gavo puikų klasikinį išsilavinimą, bet tikruoju savo gyvenimo mokytoju laiko kažkokį velionį Bronką Henrį, kuris ėmėsi broliams dėstyti kaubojų mokslus, kai jie prieš 25 metus paveldėjo rančą.
Dabar, žvelgiant į nesiskutusį Filą su suglamžyta kaubojiška skrybėle, vilkintį prakaito prisigėrusius džinsinius marškinius, beveik nesiprausiantį, savo rankomis kastruojantį buliukus ir vos ne miegantį su pentinais, sunku patikėti, kad jis moka ne tik graikų, lotynų, bet ir paprasčiausią anglų kalbą.
Beje, jeigu jis ir prasižioja, tai iš esmės tik tam, kad kam nors išspjautų porciją nuodų – nuo tikro brolio iki Piterio: kai Berbankai ir jų piemenys, varydami galvijus, sustoja papietauti Gordonų užeigoje, Filas taip išsityčioja iš ramaus, drovaus vaikino, kad net pravirkdo tiek jį, tiek jo motiną.
Savaime suprantama, tas mačas, neleidžiantis būti silpnam nei sau, nei kitiems, pasiunta sužinojęs, kad Džordžas vedė Rouz, išlepusio berniūkščio motiną. Kai moteris persikelia gyventi į rančą, Filas daro viską, kad kuo labiau apnuodytų jos gyvenimą.
Bet iš kur toks priešiškumas? Ar priežastis tik ta, kad našlė ištekėjo už Džordžo kėsindamasi į jo pinigus, kaip mano vyresnysis brolis, ar ta, kad jos pasirodymas gali sugriauti įprastą jų gyvenimo pusiausvyrą ir atimti iš Filo vienintelį artimą žmogų (dėl ko jis, žinoma, niekada neprisipažins)?
Įtampa, kurią pabrėžia nuolatinis nervingas britų muzikanto bei kompozitoriaus, grupės „Radiohead“ gitaristo Jonny Greenwoodo garso takelis, vis didėja ir galutinai susiveržia į kietą mazgą, kai per vasaros atostogas į rančą atvyksta mediciną studijuojantis Piteris – vis dar toks pat trapus, uždaras, visiškai nepanašus į tokį, koks turi būti „tikras“ vyras.
Tiek jis, tiek jo motina laukia iš Filo naujų patyčių, tačiau tas netikėtai imasi Bronko Henrio vaidmens – nutaria tapti globėju ir vyresniuoju draugu, galbūt norėdamas (arba bijodamas, arba vildamasis) tapti jaunuoliui dar kuo nors.
Kuo geriau pažįstame Filą, tuo labiau suprantame, kad jo brutalumas – gerai surepetuotas performansas, kuriuo jis slepia savo jautrią prigimtį.
J.Campion parodo, kaip visuomenėje susiformavusi vyriškumo ir vyro „tinkamo“ elgesio samprata gniuždo juos pačius ir aplinkinius. B.Cumberbatcho personažas suluošintas ir mirtinai išgąsdintas aplinkinio pasaulio.
Nelengvi Filo ir jo jaunojo globotinio santykiai, apsunkinti abiejų seksualinių problemų, baigiasi tragiškai.
Kaip ir 1993-iųjų „Fortepijone“, „Šuns galios“ veiksmas rutuliojasi išplaukusioje erdvėje tarp civilizacijos ir gamtos. Dramos, kurioje visi vidiniai impulsai rūpestingai paslėpti už padoraus fasado (rūstaus kaubojaus, didelių namų šeimininkės, kuklaus medicinos studento), fonas – žali ir auksiniai Montanos kalnai bei slėniai, operatorės Ari Wegner nufilmuoti su vesternui deramu užmoju.
Žanro klasiką primena ir pasikartojantis vaizdas, kai durų anga, įrėminta tamsių sienų, tampa žmogaus figūros rėmu, kaip garsiuosiuose 1956-ųjų Johno Fordo „Ieškotojuose“ („The Searchers“).
Tačiau J.Campinion filme klasikinė vesternų ikonografija įgauna kitų prasmių, pastebimų tik įdėmiai akiai, lygiai kaip klanų masyvo raukšlėse staiga išryškėja nasrus iššiepusio šuns siluetas – žinoma, jei žinai, kur žiūrėti.
Pabaigoje tas šuo – nematomas, bet esantis beveik kiekviename kadre, – bus dar kartą paminėtas Biblijos citatoje, iš kurios kilo romano ir filmo pavadinimas: „Gelbėk mane nuo kalavijo, iš šunies letenų – brangią gyvastį mano!“
Čia kiekvienas personažas bando išlaikyti grandine pririštus šunis, iš vidaus graužiančius jų sielas. Bet tik tiems, kurie ryšis pripažinti juos esant, atsiras viltis išsigelbėti.
Filmas „Šuns galia“ buvo parodytas ir Niujorko kino festivalyje. Ten po peržiūros filmavimo grupė susitiko su žurnalistais ir atsakė į premjeros žiūrovų klausimus.
Štai kaip savo herojų pristatė aktorius B.Cumberbatchas: „Jis kietas vyrukas. Dominuojantis patinas, kuris jaunystėje patyrė deginantį meilės ryšį, bet apie tai nelinkęs atvirauti.
Tragedija jį paverčia toksišku maču, kuris savo pyktį ir sąžinės priekaištus perlydo į neapykantą visam pasauliui. Labai sunku žiūrėti į šią istoriją iš šiandienos perspektyvos.“
Pasak aktoriaus, iš visų įgūdžių, kurių reikalavo užkietėjusio kaubojaus personažas, didžiausia problema jam tapo gebėjimas viena ranka susukti suktinę.
„Tai sudėtingiau, negu daugelis mano, – tikino B.Cumberbatchas. – O dar sudėtingiau padaryti suktinę ilgą, ploną ir tvirtą, kad neiširtų ir nepradegintų antkojų.“
Parengė Matilda ALEKSANDRAVIČĖ
Pagrindinių prizų laimėtojai
Geriausias filmas – „Šuns galia“ („The Power of the Dog“).
Geriausia režisūra – Jane Campion („Šuns galia“).
Geriausias originalus scenarijus – Paulas Thomas Andersonas („Saldymedžio pica“ – „Licorice Pizza“).
Geriausias pagrindinis moteriškas vaidmuo – Joanna Scanlan („After Love“).
Geriausias pagrindinis vyriškas vaidmuo – Willas Smithas („Williamso metodas“ – „King Richard“).
Geriausias antraplanis moteriškas vaidmuo – Ariana DeBose („Vestsaido istorija“ – „West Side Story“).
Geriausias antraplanis vyriškas vaidmuo – Troy Kotsuras („Coda“).
Geriausias operatorius – Greigas Fraseris („Kopa“ – „Dune“).
Geriausias kompozitorius – Hansas Zimmeris („Kopa“).
Geriausias dailininkas statytojas – Patrice‘as Vermette‘as („Kopa“).
Geriausi specialieji efektai – „Kopa“. Geriausias garsas – „Kopa“.
Geriausias britiškas filmas – „Belfastas“ („Belfast“), rež. Kennethas Branaghas.
Geriausias filmas ne anglų kalba – „Vairuok mano automobilį“ („Drive My Car“), rež. Ryusuke Hamaguchi.
Geriausias animacinis filmas – „Encanto“.
Kylanti žvaigždė – Lashana Lynch („Mirtis palauks“ – „No Time To Die“).
