Per visą apdovanojimų sezoną pagrindiniu favoritu laikyta Jane Campion „Šuns galia“ („The Power of the Dog“), tačiau padėtį pakeitė JAV prodiuserių gildijos (PGA) prizų teikimo ceremonija, vykusi kovo 19-ąją. Gildija pirmenybę atidavė Sian Heder juostai – jautriai istorijai apie paauglę, vienintelę girdinčiąją kurčiųjų šeimoje, svajojančią tapti dainininke.
Šis prancūzų filmo „Beljė šeima“ („La famille Belier“, 2014 m.) perdirbinys gavo 2021 metų Sandanso kino festivalio Didįjį prizą, premiją už režisūrą ir žiūrovų simpatijų prizą, tačiau nebuvo laikomas rimtu pretendentu „Oskaro“ varžytuvėse.
Bet per 32-ejus PGA apdovanojimų gyvavimo metus jų laureatai 22 kartus gavo geriausio filmo „Oskarą“, taigi ekspertai ėmė linkti link to, kad ir akademija greičiausiai apsiribos J.Campion apdovnojimu už režisūrą.
Ir išties J.Campion tapo trečiąja režisiere istorijoje, gavusia „Oskarą“ už režisūrą (po Kathryn Bigelow 2010 m. ir Chloe Zhao 2021 m.). „Šuns galia“, pirmavusi pagal nominacijų skaičių, laimėjo tik vienoje iš dvylikos.
O štai kuklus, bet žavingas proletarinis „Kurčiųjų vaikas“ gavo tris statulėles – be pagrindinio, už geriausią adaptuotą scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį aktoriui Troy Kotsurui.
Jis tapo antruoju kurčiu aktoriumi, apdovanotu „Oskaru“. Pirmoji buvo jo ekrano žmona „Kurčiųjų vaike“ Marlee Matlin, gavusi šį prizą 1987 metais. Padėkos žodį T.Kotsuras tarė gestų kalba, kartu sugebėdamas ir pajuokauti, ir pelnyti visos salės simpatiją.
Taigi apie ką filmas „Kurčiųjų vaikas“, šiemet tapęs „Oskaro“ laureatu?
Moksleivei Rubi (akt. Emilia Jones) viso labo 17 metų, bet ją galima vadinti svarbiausiu šeimos nariu.
Kitaip nei jos tėvai ir vyresnysis brolis, ji neturi klausos problemų, todėl kurčių žvejų šeimoje ji dažniausiai būna vertėja ir tiltas į aplinkinį pasaulį. Jie gyvena nedideliame Glosterio miestelyje Masačusetso valstijoje.
Viskas pasikeičia, kai Rubi tampa choriste, o mokytojas, nustebintas jos talento, pasiūlo pagalvoti apie muzikinį išsilavinimą ir studijas Bostono koledže.
Mergina tarsi nebūtų prieš, tačiau dabar šeimai ypač reikalinga jos pagalba: neapsikentę žuvų supirkėjų įžūlumo, herojės tėvas ir brolis nutaria atidaryti savo žuvų pardavimo bendrovę. Mergina turi rinktis tarp šeimos ir svajonės.
Filme „Kurčiųjų vaikas“ susipina keli siužetai. Pirmiausia tai moksleivės, bandančios suprasti, ko būtent nori iš gyvenimo, ir teisingai pasirinkti, brendimo istorija.
Antra, tai mokyklinė romantinė komedija su būtina išdavyste ir priverstiniu išsiskyrimu.
Trečia, tai drama apie paprastą amerikiečių šeimą, kurioje pakanka savų konfliktų, sudėtingos vidinės dinamikos ir finansinių problemų. Pagaliau tai dar ir svarbus socialinis kinas, atstovaujantis kurtiesiems ir kritikuojantis visuomenės požiūrį į juos.
Apie filmo atsiradimo istoriją, darbo su kurčiais aktoriais subtilybes, amerikietišką kurčiųjų kalbą žurnalistai kalbėjosi su režisiere S.Heder.
– „Kurčiųjų vaikas“ – prancūzų filmo „Beljė šeima“ perdirbinys. Amerikietiškąjį variantą sugalvojote ne jūs, o prodiuseriai. Kuo jus sudomino ši istorija? Ar turėjote kokių nors asmeninių ryšių su kurčiųjų pasauliu?
– Kai prancūzų prodiuseriai pasiūlė sukurti perdirbinį, dvejojau. Turi būti svarių priežasčių perfilmuoti svetimą filmą. Tačiau mane labai sujaudino originale papasakota istorija. Niekada nebuvau mačiusi kurčiųjų šeimos ekrane.
Kartu iškart supratau, kad originalo kūrėjai praleido daug galimybių.
– Pavyzdžiui?
– Kurčiuosius vaidino girdintieji. Gestų kalba būtų buvusi daug įtaigesnė, jei kurčius herojus būtų vaidinę kurti aktoriai. Mane sudomino galimybė sukurti dar vieną filmą tuo pačiu siužetu, bet iš tikro panirti į kurčiųjų kultūrą ir parodyti ją autentiškai.
Prodiuseriai ne iš karto sutiko su tokia aktorių atranka, bet aš sugebėjau juos įtikinti.
– Kiek jums buvo artimas herojų pasaulis?
– Aš užaugau Bostone, vos valanda kelio nuo Glosterio, kuriame vyksta filmo veiksmas. Būdama vaikas vykdavau ten kiekvieną vasarą ir labai gerai pažinojau tą žvejų miestelį.
Man buvo žinomos visos problemos, su kuriomis susiduria vietos žvejai, mėginantys išsaugoti savo verslą.
Taigi turėjau asmenišką santykį su miestu ir bendruomene.
– Filme gražiai parodytas herojų bendravimas. Daug dėmesio skirta amerikiečių gestų kalbai (ASL). Kaip sekėsi ją įvaldyti?
– Pradėdama darbą neįsivaizdavau, kaip viskas atrodys. Ėmiau studijuoti amerikiečių gestų kalbą, kai pradėjau rašyti scenarijų. Man buvo svarbu suprasti bent jau kalbos pagrindus.
Problema tapo išversti scenarijų, nes tekstą parašiau angliškai, o ASL neturi rašytinės formos. Į pagalbą atėjo dvi kurčios menininkės, turinčios darbo teatre patirties. Titruose jos nurodytos kaip ASL specialistės.
Alexandria Wailes (kurčia aktorė, šokėja, režisierė ir pedagogė. – Red.) padėjo išversti scenarijų, ir tai buvo nuostabi patirtis.
Iš pradžių mes perėjome per visą scenarijų replika po replikos. Aš aiškinau scenų potekstę ir herojų motyvaciją, o Alexandria man siūlė gestų variantus.
Kartais mes keisdavome repliką, kartais – gestą.
Alexandria viską įrašydavo į vaizdajuostes, jas po to siųsdavome aktoriams.
Per filmavimą padėjo Anne Tomasetti (kurčia aktorė. – Red.). Be to, ir aktoriai siūlė savų gestų.
Reikia nepamiršti, kad ASL turi regioninių variantų – yra gestų, kurie naudojami tik tam tikrose vietovėse. Mes pasirinkome Glosterio gestus, kuriuos galėtų naudoti vietos šeima.
Iki filmavimo pradžios ASL išmokau tiek, kad galėčiau aktoriams išaiškinti pagrindinius dalykus, bet filmavimo aikštelėje vis tiek dirbo vertėjai.
Daugelis jų, kaip ir pagrindinė herojė, – kurčiųjų vaikai. Jie padėjo ne tik vertimu, bet ir patarimais.
Vis dėlto „Kurčiųjų vaikas“ – tai jų istorija ir tyrimų erdvė.
– Įtariu, kad visas šis darbas reikalavo daugybės repeticijų?
– Tiek daug niekada nebuvau repetavusi. Pirmiausia aktoriams reikėjo išmokti žvejoti. Dvi savaites T.Kotsuras, Danielis Durantas (sūnaus Leo vaidmens atlikėjas), E.Jones ir aš plaukiojome žvejoti su Glosterio žvejais.
Aktoriai išmoko elgtis su žvejybos tinklais, valdyti valtį, išdarinėti žuvį. Iki „Kurčiųjų vaiko“ filmavimo pradžios galėjome sukurti dokumentinį filmą apie žūklę!
Su operatore Paula Huidobro iš karto sutarėme, kad gestų kalba turi patekti į kadrą, nes kurtieji kine rodomi stambiu planu, todėl nematyti jų rankų išraiškingumo.
Mums reikėjo rasti vizualiai įdomų kadravimą, ir repeticijos tam labai padėjo.
– Kas jums pasirodė įdomiausia kurčiųjų kultūroje?
– Tai, kad joje itin svarbi kalba. Girdintys žmonės kalbėdamiesi įprato tuo pačiu metu maigyti mobiliuosius telefonus, žvalgytis į šonus arba apskritai ką nors veikti, o kurtieji iš tikrųjų bendrauja su pašnekovu, žiūri jam į akis ir skiria jam visą savo dėmesį.
Mano manymu, tai labai žmogiškas ir gražus bendravimas, kurį girdintieji šiek tiek primiršo.
O dar kurčiųjų kalboje daug humoro ir atvirumo, nors girdintiesiems kurčiųjų kultūra gali pasirodyti tiesmuka, nes kalba vizuali ir labai išraiškinga. Kurtieji sako tai, ką galvoja.
Apskritai kurčiųjų kultūroje daug niuansų, aš vis dar mokausi.
– Pagrindinis klausimas: kur radote T.Kotsurą?
– Los Andžele yra teatras „Deaf West Theatre“. Rengdamasi filmui stengiausi įsilieti į kurčiųjų bendruomenę ir vaikščiojau ten žiūrėti spektaklių. Juose kurti aktoriai vaidina herojus, o girdintys aktoriai juos įgarsina.
Taigi įdomu ir kurtiems, ir girdintiems žiūrovams.
Ten pamačiau Troy spektakliuose „Atsitikimas zoologijos sode“ pagal Edwardo Albee pjesę ir „Mūsų miestelis“ pagal Thorntono Wilderio pjesę.
Jis iškart patraukė mano dėmesį – nepaprastai žavus, juokingas, nestandartinis.
Šiuose spektakliuose jis vaidino labai skirtingus herojus ir supratau, kad jis tikras aktorius chameleonas. Jis gali vienodai įtikinamai vaidinti ir profesorių intelektualą, ir darbo jautį žvejį.
Per aktorių atranką Troy visus pribloškė. Jis atrodė taip, tarsi visa gyvenimą būtų praleidęs jūroje.
Net jo veidas atrodė vėjo nugairintas.
Jis – darboholikas ir visą laisvalaikį Glosteryje leido su žvejais stengdamasis kuo daugiau sužinoti apie savo herojų.
– Kine vis labiau atstovaujama kurčiųjų kultūrai. Dvi dalys „Tylos zonos“ („A Quiet Place“), pirmoji kurčia superherojė „Amžinuosiuose“ („Eternals“), „Metalo garsas“ („Sound of Metal“), dabar štai jūsų filmas. Kodėl staiga atsirado tokia mada?
– Iš tikrųjų taip. Ilgai M.Matlin buvo vienintelė žinoma kurčia aktorė (1987-aisiais ji gavo „Oskarą“ ir Auksinį gaublį už vaidmenį dramoje „Children of a Lesser God“. – Red.).
Dabar žmonės iškart prisimena Millicent Simmonds iš „Tylos zonos“ ar Lauren Ridloff iš „Amžinųjų“.
Kine atsirado kur kas daugiau kurčių aktorių ir apskritai įvairiausių grupių atstovų. Pavyzdžiui, Alaqua Cox – kurčia indėnų aktorė amputuota koja, vaidinusi „Marvel“ seriale „Sakalo akis“ („Hawkeye“).
Džiaugiuosi, kad kurti aktoriai pelno vis didesnį pripažinimą, o Holivudas ėmė pasakoti nuostabias istorijas apie jų bendruomenę.
Ilgai šių istorijos visiškai nebuvo pastebimos.
Džiaugėsi „Oskarų“ statulėlėmis
Geriausias filmas – „Kurčiųjų vaikas“ („CODA“, rež. Sian Heder).
Geriausia režisūra – Jane Campion („Šuns galia“ („Power of Dog“)).
Geriausia aktorė – Jessica Chastain („Tamės Fei akys“ („The Eyes of Tammy Faye“)).
Geriausias aktorius – Willas Smithas („Williams metodas“ („King Richard“)).
Geriausia antrojo plano aktorė – Ariana DeBose („Vestsaido istorija“ („West Side Story“)).
Geriausias antrojo plano aktorius – Troy Kotsuras („Kurčiųjų vaikas“).
Geriausias originalus scenarijus – „Belfastas“ („Belfast“).
Geriausias adaptuotas scenarijus – „Kurčiųjų vaikas“.
Geriausias tarptautinis filmas – „Vairuok mano automobilį“ („Drive My Car“, Japonija).
Geriausias animacinis filmas – „Enkanto“ („Ecanto“).
Geriausias dokumentinis filmas – „Soul muzikos vasara (... arba Kai revoliucija negalėjo būti parodyta per televiziją)“ („Summer of Soul (...Or, When Revolution Could Not Be Televised)“).
Geriausias operatorius – „Kopa“ („Dune“).
Geriausia originali daina – „No Time to Die“ – Billie Eilish ir Finneas O’Connellas („Mirtis palauks“ („No Time to Die“)).
Parengė Matilda Aleksandravičė
