Didžiausioje interneto kino duomenų bazėje IMDb nuolatos atnaujinami populiariausių filmų pagal vartotojų vertinimą reitingai, ir F.F.Coppolos juosta jau daug metų užima tai pirmą, tai antrą vietą – kartais „Krikštatėvį“ pralenkia „Pabėgimas iš Šoušenko“ („The Shawshank Redemption“), anksčiau aplenkdavo „Krikštatėvis II“.
Tai legendinis filmas, kartu labai rimtas ir patrauklus: kad ir kiek kartų jį žiūrėtum, neįmanoma atitraukti akių nuo niūraus trijų valandų reginio.
Filmo premjera įvyko 1972 metų kovo 14-ąją Niujorke ir nuo to laiko jau pusę amžiaus jaunieji kinematografininkai mokosi iš jo kurti kiną. Tačiau nufilmuoti „Krikštatėvį“, kaip ir daugelį kitų puikių filmų, nebuvo paprasta.
Italų kilmės amerikiečių literatas Mario Puzo romaną „Krikštatėvis“ parašė turėdamas vienintelį tikslą – užsidirbti pinigų ir sumokėti skolas (kreditoriai grasino jam sulaužyti ranką, jei negrąžins 11 tūkst. dolerių).
Jis dar vaikystėje ir jaunystėje buvo girdėjęs daug istorijų apie mafiją, skaitė nemažai straipsnių apie gangsterius.
Apie juos ir anksčiau buvo rašomos apysakos bei romanai, tačiau tik M.Puzo sumojo „Krikštatėvį“ padaryti saga apie patriarchalinę šeimą, apie žmones, gyvenančius pagal griežtas taisykles, turinčius tvirtą nuomonę apie garbę ir orumą, įsitikinusius, kad šeima ir jos vertybės – svarbiausios.
Romanas tapo bestseleriu ir uždirbo autoriui krūvą pinigų.
Beje, ekranizavimo teisę „Paramount“ įsigijo tuomet, kai knyga dar tik buvo ruošiama spaudai – studija leidykloje turėjo savo agentų.
Iš pradžių prodiuseris Robertas Evansas ketino veiksmą iš penktojo dešimtmečio Niujorko perkelti į aštuntojo dešimtmečio Kanzas Sitį, prašė, kad M.Puzo į scenarijų įtrauktų hipių ir kitų to meto detalių. Tačiau režisierius F.F.Coppola nutarė išsaugoti romano laiką ir veiksmo vietą.
Tai nebuvo paprasta. F.F.Coppola tuo metu iš esmės buvo niekas – tik kelių filmų, anaiptol netapusių rekordininkais, autorius.
Kurti „Krikštatėvio“ jis buvo pakviestas pirmiausia todėl, kad yra italų kilmės (R.Evansas sakė, kad kuriant filmą apie italų gangsterius „reikia, jog iš ekrano sklistų spagečių kvapas!“).
Be to, F.F.Coppola turėjo savo supratimą apie tai, kam skirti pagrindinius vaidmenis. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis aktorius, tinkamas dono Korleonės vaidmeniui, – Marlonas Brando.
O „Paramount“ nenorėjo su juo bendradarbiauti – aktorius jau aštuntajame dešimtmetyje buvo pelnęs bjaurią mergišiaus, apsirijėlio ir tinginio, su kuriuo beveik neįmanoma dirbti, reputaciją.
Be to, keli filmai, kuriuose jis tuomet vaidino, patyrė nesėkmę.
Dono Korleonės vaidmeniui studija piršo Laurence’ą Olivier, Burtą Lancasterį, Anthony Quinną, Rafą Vallone, Ernestą Borgnine’ą... O didysis Orsonas Wellesas pats vos ne maldavo, kad jam skirtų krikštatėvio vaidmenį.
Tačiau F.F.Coppola buvo atkaklus: jis atėjo pas M.Brando su rankine kino kamera ir surengė tarsi aktorių atranką. M.Brando jo akivaizdoje batų tepalu juodai nusidažė plaukus, už skruostų sugrūdo popierines servetėles, užsirūkė cigarą ir persikūnijo į kitą žmogų.
„Paramount“ studijos vadovas, kuris prisiekinėjo, kad „M.Brando negaus dono vaidmens, kol jis vadovauja kino kompanijai“, buvo pritrenktas šio vaizdo.
Ir sutiko – su sąlyga, kad M.Brando sumažins savo įprastą honorarą, o jeigu sužlugdys bent vieną filmavimo pamainą, mokės iš savo kišenės.
Galiausiai „Krikštatėvyje“, kitaip nei daugelyje kitų filmų, M.Brando nesužlugdė nė vienos filmavimo dienos. Tačiau užgaidų neišvengta: šnekėta, kad jis nenorėjo mokytis teksto ir reikalavo, kad jo replikos būtų išspausdintos ant specialių kortelių, iš kurių jis frazes prieš kamerą ir perskaitydavo.
Dar sunkiau buvo į Maiklo Korleonės vaidmenį – faktiškai svarbiausią filme – prastumti niekam nežinomą Alą Pacino, o ne 8-ojo dešimtmečio pradžios žvaigždę Ryaną O’Nealą, kurio kandidatūrą rėmė studija. Kaip memuaruose rašė R.Evansas, „karas dėl Korleonių šeimos narių vaidmenų atlikėjų buvo kur kas audringesnis negu visi karai, kuriuos Korleonės kariavo ekrane“.
Maiklo vaidmenį paskirti A.Pacino F.F.Coppolai buvo leista tik su sąlyga, kad Sonį Korleonę vaidins populiarus Jamesas Caanas. F.F.Coppola priešinosi („jis juk žydas, o ne italas!“), trankė durimis, rėkė, bet buvo priverstas sutikti.
Ilgainiui studijai ėmė labai nepatikti užsispyręs režisierius. F.F.Coppola tiesiog filmavimo metu perrašinėjo scenarijų, gaišo per daug laiko repeticijoms, nuolat kartodavo, jo nuomone, nepavykusius dublius ir nukrypdavo nuo grafiko.
Prodiuserius ėmė siaubas matant, ką jis daro. Jiems atrodė, kad M.Brando neaiškiai murma savo replikas. Kad kadrai per tamsūs, tarsi juosta būtų brokuota.
O jie išties buvo per tamsūs: operatorius Gordonas Willisas stengėsi doną Korleonę ir kitus mafiozus apgaubti tamsos ir blogio atmosfera – pasak F.F.Coppolos, „tarsi ant juodos drobės tapė ryškių spalvų paveikslą“. G.Williso darbas genialiu bus pavadintas vėliau.
Visai rimtai svarstyta F.F.Coppolą atleisti, ir režisierių išgelbėjo tik tai, kad kaip tik tuo metu jam buvo skirtas „Oskaras“ už filmo „Patonas“ („Patton“) scenarijų – Amerikos aukščiausio kino apdovanojimo laureato nutarta vis dėlto neišvyti.
Žinoma, filmavimo aikštelėje viskas buvo ne taip ir liūdna. M.Brando nuolat pokštaudavo – pavyzdžiui, scenoje, kurioje fotografuojami svečiai, susirinkę į dono Korleonės dukters vestuves, atsakingiausiu momentu jis staiga nusimovė kelnes ir visiems parodė užpakalį. 500 už jo stovinčių aktorių ir statistų apstulbo.
O filmuojant pirmą sceną F.F.Coppolai šovė į galvą geniali idėja: jis čiupo po studiją slampinėjantį katiną ir, netaręs nė žodžio, įspraudė jį M.Brando į rankas. M.Brando, tardamas savo replikas, glostė katinėlį, o tas taip garsiai murkė, kad užgožė aktoriaus balsą, – jo tekstą vėliau reikėjo iš naujo įgarsinti.
Nuo pat pradžių prodiuseriai baiminosi, kad atsiras „Krikštatėvio“ priešų. Vienas pasirodė iškart. Tai buvo garsusis amerikiečių dainininkas ir aktorius Frankas Sinatra: jis nutarė, kad M.Puzo savo romano herojų Džonį Fonteiną nukopijavo nuo jo.
Dar iki filmavimo jis suspėjo aprėkti rašytoją susidūręs su juo restorane. Kaip tik dėl F.Sinatros, gana įtakingo žmogaus, pykčio svarbus romano personažas Džonis Fonteinas filme beveik nepasirodo. Dar labiau prodiuseriai bijojo italų kilmės amerikiečių, kurie filme parodyti arba kaip mafiozai, arba kaip jų vergai, protestų.
Bet daugiausia nerimo jiems kėlė tai, kaip į filmą pažiūrės tikrieji mafijos „donai“. Dar filmuojant jie pradėjo autoriams kaišioti pagalius į ratus – pavyzdžiui, neleido filmuoti tuose Niujorko rajonuose, kuriuos kontroliuoja.
Stambiausias mafiozas Josephas Colombo-Joe, svajojęs pataisyti savo reputaciją ir todėl įkūręs specialią Amerikos italų žmogaus teisių lygą, grasino prodiuseriams.
Gelbėdamasis nuo jo įniršio R.Evansas galiausiai pasislėpė Bermudose.
Tačiau galėjo ir nesislėpti: netrukus per iškilmingą renginį, skirtą italų ir amerikiečių draugystei, J.Colombo gavo tris kulkas į galvą. Jį ištiko koma ir jis mirė po septynerių metų neatgavęs sąmonės.
Žudikas, iki išsitraukdamas pistoletą, apsimetinėjo fotoreporteriu. Jis buvo nušautas vietoje. O tai įvyko per kelis kvartalus nuo tos vietos, kurioje buvo filmuojamas „Krikštatėvis“. Niujorke prasidėjo dar vienas mafiozų karas.
Galiausiai dar vienas filmo prodiuseris Albertas Ruddy mafiozams surengė specialią slaptą filmo peržiūrą, apie kurią „Paramount“ studija nieko nežinojo. A.Ruddy pažinojo vieną gangsterį ir tas jam pasakė: „Kai kuriamas filmas apie armiją, generolai – garbės svečiai.
O kai apie laivyną – pirmose eilėse sėdi admirolai. Tu nenori šito filmo parodyti mums?“
Kaip prisiminė A.Ruddy, prie kino teatro atvyko apie šimtą prašmatnių limuzinų su rimtais žmonėmis. Nepaisant būgštavimų, svečiai buvo sužavėti – vienas netgi įbruko kino mechanikui tūkstantį dolerių arbatpinigių.
Labai greitai „Krikštatėvis“ tapo Amerikos mafiozų kultiniu filmu. Garsioji Nino Rotos muzikinė tema nuolat skambėdavo per mafiozų iškilmes – patriarchų jubiliejus, vestuves.
Žydas J.Caanas du kartus Niujorke paskelbtas „metų italu“.
O Salvatore Gravano iš Gambino nusikaltėlių šeimos „The New York Times“ žurnalistui pasakojo, kad visaip mėgdžiojo „Krikštatėvio“ herojus.
Įterpdavo į pokalbį filmo frazes, kaip antai „Aš tau pateiksiu pasiūlymą, kurio negalėsi atsisakyti“. Ir dar įvykdė 19 žmogžudysčių. Beje, iki filmo – tik vieną, o toliau... Na, tarsi nebūtų pajėgęs atsispirti kino magijai.
Parengė Matilda Aleksandravičė
