Po metų pertraukos gyvai vykusio 72-ojo Berlyno kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje varžėsi 18 filmų iš 15 šalių. Drama „Alkarasas“ buvo parodyta viena paskutinių ir iš karto tapo favorite.
Jo režisierė C.Simon apdovanojimą skyrė savo šeimai, o kritikų buvo išgirta už jaudinantį ir nepretenzingą filmą, kuriame vaidina neprofesionalūs aktoriai.
C.Simon atsiimti apdovanojimo ant Berlyno kino festivalio scenos kilo antrą kartą. Prieš penkerius metus ji debiutavo šiame festivalyje su autobiografiniu filmu „1993-iųjų vasara“ („Summer 1993“). Jame pasakojama apie mirusios motinos gedinčią šešiametę mergaitę, apsigyvenusią pas savo dėdę.
Už šią juostą C.Simon pelnė geriausios jaunosios režisierės apdovanojimą.
„Alkarasas“ pasakoja apie persikus auginančią Solų šeimą. Jų ūkis yra apsuptas plantacijų. Formalus visų šių žemių savininkas – miestietis Joachimas Pinyolas. Ispanijos pilietinio karo metais šios žemės buvo pažadėtos dabartinio valdytojo proseneliui visam laikui.
Nuo tada šią žemę dirbo trys kartos. Niekas šiose Katalonijos vietose neatsimena laikų iki persikų auginimo. Kai vaisiai sunoksta, visi kimba į darbą.
Ispanų režisierė C.Simon užaugo Katalonijos regione, kuriame ir buvo kuriamas filmas. Alkarasas yra artimiausio kaimo pavadinimas. Šį filmą galima vadinti pusiau autobiografiniu, nes C.Simon dėdės taip pat augina persikus.
„Be šeimos ir jos palaikymo nebūčiau galėjusi papasakoti šios istorijos“, – tikino režisierė.
Drama ne tik alsuoja meile tėvynei, bet ir vaizduoja sunkų persikų augintojų gyvenimą, nes ūkininkauti kasdien tampa vis sunkiau.
Kai šakos aplimpa sunkiais vaisiais, pradeda plūsti darbininkai iš Afrikos, todėl Solai praranda pragyvenimo šaltinį.
Maža to, žemių, kuriose ūkininkauja Solai, savininkas J.Pinyolas supranta, kad galėtų užsidirbti daugiau, jeigu toje vietoje įrengtų saulės energijos kolektorius.
Tad gali būti, kad ši vasara bus paskutinis šeimos persikų sezonas.
Senelis Rogelio yra suglumęs ir nusivylęs. Per karą jo senelis slėpė J.Pinyolo prosenelį rūsyje. Nejaugi jo palikuonis tai pamiršo?
Rogelio sūnus Kuimetas, kuris dirbdamas ūkyje baigia susižaloti nugarą, įtūžęs. Jis nežino, kur išlieti pyktį, todėl šeimoje nuolat kyla barniai.
Kuimeto žmona Dolors stengiasi suprasti vyro pyktį. O jo sesers Nati vyras Cisco jau domisi, ar galėtų gauti darbą saulės energijos kolektorių įmonėje.
O kita sesuo Gloria, kuri atvyko iš Barselonos pasisvečiuoti, primygtinai ragina brolį nelieti įtūžio, nes tai skaudina šeimos narius. Ūkininko sūnus Rogeris taip pat sunkiai dirba, bet tėvas jam liepia labiau rūpintis pamokomis. Slogios nuotaikos kankina ir paauglę Marioną, kuri negali matyti, kaip jos šeima vargsta.
Gyvenimas mielas tik mažiausiems šeimos nariams – jie kniaukia persikų dėžes ir statosi iš jų žaidimų kambarius.
Nė vienas iš filme vaidinančiųjų nėra profesionalus aktorius. Visi jie – vietiniai katalonai, kalbantys specifiniu dialektu ir puikiai žinantys kraštą. Būtent tai režisierei buvo svarbiausia.
C.Simon su scenarijaus autoriumi Arnau Vilaró pasirinko netradicinį pasakojimo būdą. Nėra vilties, kad jų vaizduojama šeima gali laimėti kovą su galingesne jėga.
„Kai pradėjome šį filmą, buvau įsitikinusi, kad noriu laimingos pabaigos. Bet kai pakalbinau ūkininkaujančias šeimas, supratau, kad nėra vilties, – pasakojo režisierė. – Daugybė žmonių palieka savo žemes, nes ūkio neperima vaikai. Ne dėl to, kad nenori. Tiesiog iš šio darbo nebeįmanoma pragyventi.
Kasmet vyksta protestai, tačiau jie neturi įtakos. Norėjau parodyti žemdirbystę, o ne tai, kas kažkada buvo.“
Tai nėra tipiškas filmas su laiminga pabaiga. C.Simon juostoje – šeiminiai kivirčai, piknikai ir sekinančios darbo dienos.
Filme beveik neskamba muzika. Nebent kas nors uždainuoja. Tiesa, žmonių balsai skamba prastai, bet aistringai.
Jeigu filmo kūrėjai būtų bandę nuotaiką perteikti garsėjančia smuikų muzika, pakviptų apgaule.
O Alkarase viskas tikra. Netgi ašaros. Nes galiausiai šeimos galva palūžta.
„Šiame filme moterys stengiasi tvardytis, o vyras verkia, – pasakojo C.Simon. – Mes daug dirbome ties tuo. Juk herojų įkūnijantis vyras – ne aktorius. Jis sakė, kad niekada gyvenime nėra verkęs.
Kai pradėjo verkti, ėmė skųstis galvos skausmu, susipainiojo savo jausmuose, nesuprato, kas jam darosi.
O per filmo premjerą susigraudino.“
Kritikų išliaupsinta juosta turėjo būti pradėta filmuoti 2020-ųjų vasarą. Tačiau likus trims mėnesiams iki planuotos darbų pradžios Ispaniją, kaip ir visą pasaulį, sukaustė karantinas.
Tad filmavimo darbus režisierė buvo priversta nukelti iki 2021-ųjų vasaros, mat persikų derlius nuimamas būtent šiuo metų laiku.
Susirinko kūrybinė grupė, bet po trijų dienų į ją įsisuko koronavirusas, tad darbas vėl sustojo.
Vis dėlto filmas pagaliau pasiekė žiūrovus ir sulaukė aukščiausio įvertinimo.
Parengė Vykintė Budrytė
