Vladimiro Putino ankstų vasario 24-osios rytą pradėta plataus masto karinė invazija į kaimyninę šalį privertė reaguoti ir televiziją: skubiai persitvarkyti, keisti programas, priimti nestandartinius sprendimus.
„Lietuvos ryto“ televizija, nuo 9 val. 30 min. pradėjusi specialią laidą, trukusią iki 21 val. 20 min., prikaustė žiūrovų dėmesį ir dienos metu beveik valandą netgi buvo žiūrimiausia televizija Lietuvoje.
Kaip pavyko tai pasiekti, kokios temos labiausiai domino ir tebedomina žiūrovus, kas pirmosiomis karo dienomis vyko „Lietuvos ryto“ televizijos studijose ir kabinetuose?
Apie tai kalbėjomės su televizijos generaliniu direktoriumi A.Siaurusevičiumi.
– Kaip „Lietuvos ryto“ televizija dirba ekstremaliomis karo Ukrainoje sąlygomis?
– Keista, bet vasario 24-ąją kažkodėl prabudau kelios minutės po penkių. Pirmiausia įsijungiau internetą ir pamačiau, kad V.Putinas jau pasakė kalbą apie Rusijos įsiveržimą. Tada įsijungiau CNN ir pamačiau, kad Ukraina jau bombarduojama.
Pradėjau galvoti, kaip organizuosime darbą televizijoje. Kai būna tokie išskirtiniai įvykiai, negali rodyti tradicinės programos – aš prie tokių dalykų jau pripratęs.
Šiek tiek palaukiau, kad žmonės dar pamiegotų, ir tada ėmiau juos kviesti į darbą. Tuo metu „Lietuvos ryto“ televizija jau rodė „Ukraina 24“ žinių kanalo signalą, o susirinkę darbuotojai skubiai rengė transliacijos planą.
Apie 9 val. 30 min. pasirodė kolega Ignas Grinevičius, kasdien nagrinėjantis svarbiausias dienos aktualijas laidoje „Nauja diena“, ir šįkart dviese pradėjome „Specialią laidą“: ieškojome pašnekovų, juos kalbinome, komentavome įvykius.
– Ar turėjote laiko užkąsti ar bent kavos išgerti?
– Nelabai. Kai susirinko kolegos, atnešė valgyti, nors, tiesą sakant, nelabai valgėme – nebuvo kada, nes dirbome eteryje.
– Kodėl pats visą dieną leidote eteryje – juk esate televizijos generalinis direktorius?
– Mūsų kolektyvas nedidelis, o tuo metu buvo sergančių, iškritusių iš darbo ritmo, tad papildomas laidos vedėjas nepakenkė.
Kita vertus, man Ukrainos tema gerai žinoma, dar gerokai iki karo per Ukrainos televiziją komentuodavau įvairias temas.
Be to, esu Lietuvos ir Ukrainos Taraso Ševčenkos fondo valdybos narys, šioje šalyje turiu nemažai draugų ir pažįstamų. Susisiekti su jais ir aptarti aktualiausius dalykus – viso labo žurnalistika, nieko čia išskirtinio.
– Su kokiais pašnekovais susisiekėte, ką pakalbinote iš Lietuvos ir Ukrainos?
– Laidą rengėme ne tik vasario 24-ąją, bet ir kitomis dienomis. Iš Ukrainos kalbėjomės su rašytoju Andrejumi Kurkovu, Lietuvoje gerai žinomo romano „Šengeno istorija“, pasakojančio apie Europą ir lietuvius joje, autoriumi, su rusų žurnalistu Jevgenijumi Kiseliovu, buvusiu NTV savaitinės žinių laidos „Itogi“ vedėju, nuo V.Putino režimo persekiojimo persikėlusiu į Ukrainą. Dabar V.Putinas vėl prie jo artėja.
„V.Putinui nuvažiavo stogas“, – taip žurnalistas įvertino situaciją šalyje. Pasak jo, Rusijos veiksmai jau antrą kartą priverčia jausti gėdą rodant savo pasą. Pirmasis kartas buvo tuomet, kai Donbase buvo numuštas Malaizijos oro linijų keleivinis lėktuvas.
Jau pirmąją karo dieną mūsų studijoje lankėsi buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas, kalbinome buvusius Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petrą Vaitiekūną ir Algirdą Kumžą, politologą Alvydą Medalinską, Ukrainos lietuvius ir lietuvius, dabar esančius Ukrainoje, kuriuos pavyko surasti.
Kartais nė nežinodavome, su kuo kalbėsimės, niekas negarantavo, kad pašnekovui nedings ryšys. Tai gali atrodyti problemiška, tačiau išties kaip tik tuomet pasijunti tikras laidos vedėjas, tampi gyvo, unikalaus veiksmo, kuris niekada nebus pakartotas, dalyviu.
– Kokiomis kalbomis kalbėjotės? Ar jūsų televizijos žmonės moka rusiškai?
– Kalbėjomės įvairiomis kalbomis, patys vertėme. O rusų kalba irgi viena priežasčių, kodėl grįžau į eterį. Mat mūsų televizijoje daug jaunų žmonių, rusiškai jie kalba silpnai, tad pravertė mano patirtis.
– Kaip pasijutote grįžęs prie žurnalisto darbo?
– Pastarąjį pusmetį Ukrainos televizijoms komentuodavau įvairius įvykius, pavyzdžiui, imigrantų krizę, Lietuvos reakciją įvairiais klausimais, tad eteris man ne naujiena. Ir dabar nebuvo didelio diskomforto, išskyrus nuovargį.
– O gal norėtųsi grįžti į žurnalistiką?
– Kad aš nelabai išėjęs. Televizijos vadovas nėra administratorius. Ir problemos, ir temos visiškai žinomos ir artimos – tiesiogiai nedirbau, bet už kadro dirbau tiek LRT, tiek čia.
– Ar žinote dar tokių atvejų, kai TV generalinis direktorius eina į tiesioginį eterį vesti laidos?
Gal jus galima įrašyti į Rekordų knygą kaip vienintelį tokį?
– Ne, tai nėra unikalu. Tas pats J.Kiseliovas vadovavo NTV, tuomet dar laisvai televizijai, ir kartu vedė laidą. Taigi neuždrausta. O kai kolektyvas mažas, tam pačiam žmogui tenka daug darbų daryti.
