Režisierius A.Lekavičius – jaunesnės kartos žmogus nei V.Kernagis. Legendinį artistą gyvai jis buvo sutikęs tik kartą – dalyvaudamas TV žaidime „Kas laimės milijoną?“.
Milijono Andrius nelaimėjo, bet sukūrė dokumentinį filmą „Kernagis“.
A.Lekavičius filmą kūrė bendraudamas su Kernagių šeimos nariais, pasitelkdamas tiek spausdintą, tiek filmuotą archyvinę medžiagą.
Artisto portretą sudėliojo iš jo paties ir bičiulių vaizdo kamera įamžintų kadrų, TV įrašų, kino ir televizijos užkulisiuose užfiksuotų fragmentų, kuriuose – gerai pažįstamas, nepakeičiamas ir kartu nematytas V.Kernagis.
Per filmo išankstinę peržiūrą paklaustas, ar nebuvo baugu liestis prie visai šaliai pažįstamo žmogaus gyvenimo, A.Lekavičius sakė, kad drąsos jam niekada netrūko, ir samprotavo, kad tai, jog V.Kernagio nepažinojo, ko gera, jam labiau padėjo nei trukdė: „Tik per filmuotą medžiagą, įrašytus pokalbius su šeimos nariais artimiau susipažinau su V.Kernagiu.
To, kas nebuvo nufilmuota ar įrašyta, nežinojau ir man buvo ramu – nesinervinau, kad ko nors neparodysiu.
Psichologiškai tai šiek tiek padėjo.“
O kaip V.Kernagio beveik nepažinojęs žmogus tapo filmo apie artistą režisieriumi?
Pasirodo, kurdamas filmą „Spec. Žvėrynas“ – iš dalies animuotą dokumentinį filmą, pasakojantį istoriją apie oficialiuose šaltiniuose neegzistavusį nutrūktgalvių jaunuolių specialųjį būrį, rengtą sudėtingoms 1991-ųjų nepriklausomybės kovų operacijoms, jis ieškojo vaizdų iš Aukščiausiosios Tarybos vidaus ir pamatė V.Kernagio jaunesniojo į internetą įkeltą V.Kernagio vyresniojo koncerto Aukščiausiosios Tarybos rūmuose 1991-ųjų sausio dienomis įrašą.
Andrius susisiekė su Vytautu, persirašė koncerto įrašą, sykiu sužinojo ir apie Kernagių šeimos norą sukurti filmą apie savo giminės pažibą, reikšmingą visai Lietuvai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.
„Koncertas Aukščiausiojoje Taryboje iš esmės ir buvo durys, atvėrusios kelią į filmą „Kernagis“, – paaiškino A.Lekavičius.
Artisto sūnus Vytautas papildė, kad ne vienas žmogus norėjo kurti filmą apie V.Kernagį. Tačiau atėjo Andrius ir išdėstė savo idėją. V.Kernagiui jaunesniajam patiko, kad režisierius pasiūlė kurti filmą tik iš archyvinių kadrų, parodyti istoriją, kurią pasakoja pats V.Kernagis, o ne kalbančios galvos, kaip esame įpratę dokumentiniuose filmuose.
„Yra knyga, kurioje kiti žmonės pasakoja prisiminimus apie V.Kernagį. Čia kitaip – visas filmas paremtas archyviniais vaizdais ir senais V.Kernagio interviu, o tai reiškia, kad iš esmės pats V.Kernagis pasakoja savo istoriją.
Žinoma, V.Kernagis ne visą gyvenimą įamžino juostose, bet iš to, ką dabar išvysime ekranuose, manau, yra puikus rezultatas“, – komplimentų režisieriui negailėjo V.Kernagis jaunesnysis.
Režisierius iš anksto nežinojo, kiek yra likę tos filmuotos medžiagos. Tad jam teko peržiūrėti apie 60 V.Kernagio kasečių, įvairių TV laidų įrašų, Algirdo Aramino filmą „Maža išpažintis“ – iš viso apie tūkstantį valandų.
Filme V.Kernagis parodomas visoks. Tačiau išankstinėje peržiūroje žiūrovus užkabino užuominos apie V.Kernagio išgyventus depresinius laikotarpius. Su kuo jie buvo susiję? Tai bandė paaiškinti V.Kernagio draugė nuo paauglystės laikų kino kritikė Izolda Keidošiūtė: „Depresijų būta įvairių. Man labiausiai įsiminęs epizodas – iš filmo „Atsiprašau“ kūrimo meto.
Režisierius Vytautas Žalakevičius, kurį taip pat gerai pažinojau, buvo labai įvairus žmogus. Pagrindinį vaidmenį savo naujajame filme „Atsiprašau“ jis buvo pažadėjęs V.Kernagiui. Vytas tam filmui jau rengė dainas, bet V.Žalakevičius pagrindinį vaidmenį skyrė rusų aktoriui Aleksandrui Kaidanovskiui (prieš trejetą metų atlikusiam pagrindinį vaidmenį Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“. – Red.).
Vytą tai labai prislėgė. Mes susitikome su juo kažkokia proga ir prasėdėjome kartu iki ryto laukdami autobuso. Vytas pasakė nebeduosiąs V.Žalakevičiui savo dainų, bet aš įkalbėjau jas palikti: visi pamirš, kaip kas buvo, o dainos liks.
Jam tai buvo šioks toks įžeidimas. Jis net lenkų aktoriaus Zbigniewo Cybulskio nuotrauką buvo pasikabinęs ant sienos kaip pavyzdį, kad akiniuotas aktorius gali tapti žvaigžde.
Iš esmės Vytas ilgai norėjo būti dramos aktoriumi, bet turbūt suprato, kad nebus pirmas. Man labai patiko, kad jis surado nišą, kurioje gali būti pirmas. Ir buvo. Todėl ir yra vienintelis, nepakartojamas.“
Filmas baigiamas palyginti šviesia gaida – jame nerodomas paskutinis, sunkusis, V.Kernagio gyvenimo etapas, lydimas pastangų įveikti nepagydomą ligą.
„Tai buvo mano mintis kurti filmą apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Filmas iš esmės pasakoja apie aktyvųjį buvimą scenoje – nėra nei pradinio vaikystės etapo, nei paskutinio – liūdnojo etapo“, – paaiškino režisierius.
Ir vis dėlto ar nebuvo sunku vėl krapštyti žaizdą, traukti senas dėžes, įrašus, vėl žiūrėti kasetes, kurių vaizdus dabar net nežinia kokiais įrenginiais galima atkurti. Ar nesinorėjo pasakyti: nelieskime šios istorijos dar penkiasdešimt metų? Ką apie tai mano V.Kernagio artimieji ir jį pažinoję žmonės?
Duktė Eglė Kernagytė: „Tikriausiai būtų keista, jei pasakytume: ne, nebuvo sunku, viskas normalu. Žinoma, visa tai sužadina tam tikrus prisiminimus. Kita vertus, prisikėlė ir labai gražių emocijų. Žiūrint Andriaus sudėliotą medžiagą buvo labai smagu prisiminti, koks jis buvo šaunus ir nepakartojamas.“
Sūnus Vytautas Kernagis: „Aš gal kiek racionaliau į visa tai žiūriu – man buvo įdomu. Filme yra kadrų, kuriuos buvome pamiršę ar net nežinojome, kad jie egzistuoja, ypač – iš Amerikos.
Man labai patiko, kaip Andrius sudėliojo įvairius epizodus. Jis skoningai prisilietė prie tėčio gyvenimo. Gal daug kam atrodo, kad visa Lietuva viską žinojo apie V.Kernagį, bet žinojo tik iki tam tikros ribos. Tėtis ne viskuo dalinosi. Ir mama neįsileisdavo kitų į savo gyvenimą.
Tai, kad filme nepaprastai gražiai atsiskleidžia tėčio ir mamos santykis – Andriaus nuopelnas. Jis pajudino nepajudinamą sieną ir padarė tai labai subtiliai.
Ir aš pats kai ką buvau pamiršęs. Žinau, kad ketverių ar penkerių metų su tėvu buvau koncerte Sporto rūmuose, bet detalės buvo išblukusios. Dabar jos vėl išryškėjo. Taigi man filme buvo daugiau atradimų nei skaudžių dalykų.“
Aktorė Larisa Kalpokaitė: „Tai mano bendravimo su Vytautu jaunystėje istorija, mano džiaugsmas, mano prisiminimai. Vyto ir Jono (L.Kalpokaitės vyro J.Braškio. – Red.) kursas buvo septyneriais metais vyresnis už mano ir aš buvau gal paskutinė, priimta į jų draugiją.
Žiūrėdama filmą kartais jaučiau atpažinimo džiaugsmą, kartais verkiau, kartais lingavau galvą: taip buvo, taip Vytas kabėjo. Pavyzdžiui, man jis sakė, kad scenoje turi būti atviras iki tam tikros ribos, bet visada nuoširdus. Po daugelio metų stoviu scenoje ir šimtu procentų galiu pritarti šiems žodžiams.“
Kurso draugas aktorius Jonas Braškys: „Vytą pažinojau nuo aštuoniolikos metų, buvome draugai. Kartą netgi drauge šventėme Velykas pas mano tėvus kaime.
Man atrodo, nuo tada Vytas palinko prie grybų. Mat mama ant Velykų stalo patiekė silkės su grybais. Vytas žiūrėjo, žiūrėjo į silkinę ir paklausė: „Galiu valgyti tik grybus?“ Mama leido.
Vėliau sužinojau, kad V.Kernagis tapo aistringu grybautoju, džiovina grybus ir dovanoja draugams.
O kūryboje V.Kernagis jautė savo vertę, visada žinojo, ko imasi, niekada nieko nedarė puse kojos. Jis buvo teisingas žmogus ir sakė tiesą. O jei kas nemokėjo to išgliaudyti, ne jo kaltė.“
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė: „Mes išties seni draugai – susipažinome garsiajame dramos būrelyje buvusiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno.
Vėliau tas būrelis virto teatro studija „Elementorius“.
Pirmiausia aš jį iškart įsimylėjau – tą žino ir jo žmona Dalia, ir kiti. Aistra greitai praėjo, bet tapome gerais draugais, o vėliau dar geresnėmis draugėmis su Dalia.
Labiausiai Vytą gerbiau už paieškas, už atkaklumą – jis visą laiką ieškojo savo vietos, apsisprędavo, kas jam netinka, o ko jis nori, ir padarydavo tai labai tiksliai.
Vytas niekada nemeluodavo. Jis sakė: „Mes – hipių karta. Mes nemeluojame vienas kitam! Net jei kas nors iš mūsiškių padarys ką nors blogai, rėšime tiesą į akis, nemeluosime!“
