Sukurti filmą „Spencer“ iš Čilės kilusį režisierių Pablo Larrainą (45 m.) įkvėpė princesės Dianos sprendimas nutraukti santuoką ir palikti Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą. Filme yra epizodas, kuriame Velso princesė savo „Porsche“ automobiliu skuba į Sandringamo rūmus – juose kartu su kitais karališkosios šeimos nariais turi švęsti Kalėdas.
Diana užaugo visai šalia, tačiau dabar niekaip negali rasti rūmų ir greičiausiai pavėluos prie šventinio stalo. O tai neleidžiama niekam. Pagal protokolą, prie stalo susirinkti visi privalo prieš įžengiant karalienei.
„Po velnių!“ – išsprūsta Dianai, nervingai besidairančiai pro automobilio langą. Tai tikriausiai turėtų reikšti „Po velnių, kur aš esu?“ Tačiau gali reikšti ir „Po velnių, kas aš esu?“
Amerikiečių aktorė K.Stewart perėmė visas Velso princesei Dianai būdingas manieras: lėtą kalbą, toną, akcentą, eiseną, įprotį kiek pakreipti galvą ir akis atmerkti taip, tarsi stebintis, kad kažkas į ją žiūri.
„Spencer“ nėra klasikinis biografinis filmas, nes beveik dviejų valandų trukmės juostoje nedaug jos gyvenimo detalių. Veiksmo laikas – nuo 1991 m. gruodžio 24 d. iki 26 d.
Tai buvo paskutinės Kalėdos, kurias princas Charlesas ir princesė Diana šventė kartu.
Filme nepasakojama apie karališkąją šeimą. Jame ne taip jau dažnai matome karalienę Elizabeth II (kurią vaidina britų aktorė Stella Gonet, 58 m.), jos dukterį princesę Anne (Elizabeth Berrington, 51 m.) ir vyriausiąjį sūnų princą Charlesą (Jackas Farthingas, 36 m.).
Beje, karalienė pasako vos vieną sakinį. Dažniausiai ji tik maloniai šypsosi.
Galima sakyti, kad psichologinė drama „Spencer“ – vienos aktorės K.Stewart filmas.
Veiksmas dažniausiai vyksta Sandringamo rūmuose. Jais tapo XVII a. statyta Nordkircheno (Vokietija) pilis, vadinama Vestfalijos Versaliu.
Jos ilgi tamsūs koridoriai primena „Overlook“ viešbutį iš JAV režisieriaus Stanley Kubricko siaubo filmo „Švytėjimas“ („The Shining“).
Viename filmo epizode princesė Diana savo kambaryje suranda knygą apie Anglijos karaliaus Henriko VIII antrą žmoną Anne Boleyn, kuri buvo apkaltinta išdavyste ir kraujomaiša, todėl 1536 m. nukirsdinta.
Per trejus santuokos metus Anne taip ir nepagimdė trokštamo vyriškosios lyties įpėdinio.
Filme Diana mato A.Boleyn vaiduoklį, o mirtis dvelkia kone iš kiekvieno epizodo. Prasmingu simboliu tapo medžioklėje nušauti ir kelio pakraštyje sumesti fazanai. Nuostabaus grožio paukščiai tapo lengvu medžiotojų grobiu.
Princesė taip pat jaučiasi tarsi pašauta paukštė. Tik auksiniame narvelyje.
Filmą „Spencer“ kritikai dažnai lygina su kitu P.Larraino biografiniu filmu „Žaklina“ („Jackie“). 2016-ųjų juosta pasakoja apie nužudyto JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy (1917–1963) žmoną Jacqueline (1929–1994).
Po sutuoktinio žūties ji iš paskutinių jėgų stengėsi viešumoje neprarasti savitvardos, tuo tarsi tapdama visos šalies simboliu.
Vis dėlto pagrindinė filmo „Spencer“ herojė – kitokia.
Velso princesė kovodama su karališkąja šeima praranda dalį savo tapatybės ir vėl tampa Diana Spencer.
Tūkstantmetę istoriją turinti britų monarchija dabar neturi reikšmės ir iš esmės svarbi tik pati sau.
Monarchijos egzistavimą garantuoja tik tradicija.
Dėl to karališkosios šeimos nariams svarbiausia laikytis griežtų taisyklių. O tai Velso princesei niekada nesisekė.
Vienai taisyklei filme tenka išskirtinė reikšmė. Tai – reikalavimas valgyti nustatytu laiku ir punktualiai sėsti prie stalo. Tai Velso princesei buvo sunkiai įveikiamas iššūkis.
Be to, Diana niekada nenorėjo dėvėti jai paruoštų drabužių.
„Suknelė man netinka“, – filme sako Diana. „Ar pasimatavote?“ – klausia tarnaitė. „Taip, mintyse“, – atšauna princesė.
Kita princesės nepasitenkinimo priežastis – jos kambario užuolaidos. Jas Diana privalo laikyti užtrauktas, kad fotografai nieko nepastebėtų ir neužfiksuotų.
Tačiau princesės kambaryje užuolaidos dažnai būna atitrauktos, dėl to ji nuolat sulaukia priekaištų.
Dianos vaikai Williamas ir Harry filme klausia: „Kodėl visi britų vaikai dovanas gali išpakuoti per Kūčias, o mes – tik pirmąją Kalėdų dieną?“
„Kadangi čia yra tik vienas laikas. Praeitis ir dabartis – tas pat. Ateities nėra“, – atsako Diana.
Galima tik stebėtis, kaip K.Stewart sugeba prikaustyti žiūrovų dėmesį. Juk iš tiesų filme veiksmo beveik nėra. Ji neužtraukia užuolaidų, mato vaiduoklius, per vėlai ateina prie pietų stalo, nežino, ką apsirengti.
Vis dėlto tai geriausias šios kalifornietės vaidmuo, nors ji filmuojasi nuo aštuonerių metų. Žinoma, negalima teigti, kad K.Stewart trūko gerų vaidmenų.
Po „Saulėlydžio sagos“ („The Twilight Saga“) K.Stewart tapo viena įdomiausių šių laikų kino aktorių.
Ji filmavosi brazilo Waltero Salleso (65 m.), amerikiečio Woody Alleno (86 m.) ir taivaniečio Ang Lee (67 m.) juostose.
K.Stewart tapo pirma amerikiečių aktore, įvertinta prancūziškuoju „Cezario“ apdovanojimu. Jį pelnė už vaidmenį režisieriaus Olivier Assayaso (67 m.) psichologinėje dramoje „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“).
Kai kas tikina, kad K.Stewart idealiai tiko princesės Dianos vaidmeniui ir dėl to, jog po „Saulėlydžio sagos“ tapo viena labiausiai fotografuojamų moterų pasaulyje – kaip ir jos įkūnyta herojė.
Be to, ji su savo filmo partneriu Robertu Pattinsonu (35 m.) buvo vadinami šaunia pora – kaip kažkada Diana su princu Charlesu. Abi poros buvo viešai aptarinėjamos, kol iš jų romantiškų santykių nieko neliko.
Anuomet net būsimasis JAV prezidentas patarinėjo aktorių porai. Savo „Twitter“ paskyroje jis rašė: „Robertas Pattinsonas neturėtų jos priimti. Ji apgavo jį kaip šunį ir toliau apgaudinės.“
K.Stewart paneigė visus tariamus panašumus su filmo „Spencer“ heroje. „Mano padėtis niekada nebuvo tokia kaip princesės Dianos, – sakė aktorė žurnalui „The Hollywood Reporter“. – Aš galiu plaukti per gyvenimą kaip paprastas žmogus. O ji negalėjo būti paprastu žmogumi.“
K.Stewart pridūrė, kad visada pajėgtų susidoroti su jai iškilusiais iššūkiais. O princesei Dianai neliko nieko kito, tik bėgti.
Parengė Ona Kacėnaitė
