Pernai sukurtas filmas „Tai buvo Dievo ranka“ („E stata la mano di Dio“) – autobiografinis P.Sorrentino kūrinys. Režisierius sakė, kad jam pribrendo tik dabar.
Italija šią juostą pristatė „Oskaro“ apdovanojimui užsienio filmų kategorijoje.
Drama jau įveikė pirmąjį atrankos etapą ir pateko į 15 juostų sąrašą, iš kurio vasario 8-ąją bus atrinktas nominantų penketas, besikausiantis dėl „Oskaro“.
Pagrindinis filmo herojus – dėl futbolo ir Neapolio pamišęs Fabieto Šisa, kurį įkūnijo itin perspektyvus italų aktorius Filippo Scotti (22 m.).
Paauglys kartu su broliu ir būriu sirgalių skuba į futbolo stadioną, kad galėtų išvysti savo dievuką Diego Maradoną, prisijungusį prie „Napoli“ futbolo klubo.
O jo tėvai užmiega namuose ir žūsta apsinuodiję smalkėmis. Tėvų netektis Fabieto gyvenimą apverčia aukštyn kojom.
Jam tenka susitaikyti su vienišumu ir išmokti priimti bauginančią ateitį.
Netikėtas susitikimas su žinomu režisieriumi pakreipia jaunuolio gyvenimą netikėta linkme. Vaikinas supranta, kad jo ateitis – kinas.
„Tai yra mano ir tikriausiai jūsų istorija“, – taip režisierius pristatė filmą socialiniame tinkle „Instagram“.
Iš tiesų ši istorija paremta paties P.Sorrentino šeimos tragedija, kurios režisierius daugelį metų nesiryžo pasakoti. Užaugęs Neapolio Vomero rajone, P.Sorrentino buvo ištikimas „Napoli“ futbolo klubo sirgalius.
Šeima mėgdavo atostogauti kalnuose, mažame name Rokaraso miestelyje, Abrucų regione. Ten režisieriaus tėvai ilsėjosi ir tą tragišką savaitgalį, kai dėl netvarkingos krosnies žuvo apsinuodiję anglies monoksido dujomis.
Kartu su jais turėjo vykti ir 16-etis Paolo, tačiau jis liko Neapolyje.
Aistringam D.Maradonos gerbėjui Paolo tėvas pirmą kartą buvo leidęs išvykti stebėti jo mėgstamos komandos rungtynių į Toskanos miestą Empolį.
„Tą dieną, kai žuvo tėvai, mano jaunystė baigėsi, – prisiminė P.Sorrentino. – Nėra tinkamo laiko prarasti tėvus, bet prarasti juos paauglystėje yra tragedija.“
Režisierius tik po daugelio metų atvirai prabilo apie tai, kad futbolas ir D.Maradona išgelbėjo jam gyvybę.
„Aš dvejus metus prašiau tėvo, kad leistų vykti stebėti Neapolio klubo rungtynių išvykose. Jis visada atsakydavo, kad esu per mažas, – prisiminė P.Sorrentino. – O tą savaitgalį pagaliau leido.
Kai grįžau iš stadiono, paskambino durininkas.
Apie tokią tragediją pranešantys žmonės paprastai nepasako visko iš karto, šiurpiai žiniai paruošia po truputį. Tėtis ir mama mirė miegodami.
Mano vyresnioji sesuo Daniela atsikraustė pas mus ir metus gyveno su manimi ir broliu. O po to aš likau vienas.“
Šią šeimą ištikusią tragediją režisierius beveik tiksliai perkėlė į kino ekraną.
Juostoje yra ir daugiau personažų ir epizodų iš tikro P.Sorrentino gyvenimo. Pavyzdžiui, tai, kad Fabieto motina labai mėgsta anekdotus.
Filme matysime ir D.Maradonos pasivažinėjimą po Neapolį automobiliu „Fiat Panda“, kurį stebėjo visas miestas.
Istorija apie netikrą pagrindinio herojaus brolį, atsiradusį po tėvų mirties, – taip pat iš realaus gyvenimo.
Žiūrovai pastebėjo, kad filmas „Tai buvo Dievo ranka“ skiriasi nuo kitų P.Sorrentino juostų.
Tai – lyg sūnaus meilės laiškas per anksti šį pasaulį palikusiems tėvams, futbolui ir gimtajam Neapoliui. Filmas – tarsi tikro gyvenimo ir vaizduotės susidūrimas.
Pats režisierius sakė, kad autobiografinę juostą nusprendė sukurti supratęs, kad atėjo tinkamas metas atviram ir intymiam pasakojimui.
„Tam tikru momentu turime suvesti sąskaitas. Jaunystėje patyriau labai daug ir meilės, ir skausmo, – pasakojo P.Sorrentino. – Man pasirodė, kad galiu tai pavaizduoti ekrane.
Neseniai įkopiau į šeštą dešimtį, todėl manau, kad esu pakankamai subrendęs pastatyti tokį asmenišką filmą. Be to, pasidaviau provokacijai, nes vienas mano draugas ir kolega pastebėjo, kad nekuriu apie tai, ką esu išgyvenęs.“
Juosta „Tai buvo Dievo ranka“ Italijoje šiuo metu yra vienas žiūrimiausių filmų „Netflix“ platformoje.
Rugsėjį vykusiame 78-ajame Venecijos kino festivalyje P.Sorrentino paauglystės istorija sulaukė net 9 minutes trukusių aplodismentų.
Iš Venecijos juosta išsivežė Sidabrinį liūtą – didįjį žiuri prizą. O F.Scotti pelnė Marcello Mastroianni premiją už pagrindinio herojaus vaidmenį.
Jeigu ši juosta pelnytų „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas, tai būtų jau antras kartas, kai P.Sorrentino kūrinys nugali šioje kategorijoje. 2014-aisiais „Oskarą“ pelnė jo filmas „Didis grožis“ („La grande bellezza“).
Kelis kartus iškovoti „Oskaro“ statulėlę geriausio užsienio filmo kategorijoje iki šiol yra pavykę vos keliems kino kūrėjams. Vienas jų – kitas italų režisierius, legendinis Federico Fellini, kurio talentu P.Sorrentino ypač žavisi.
„Jis buvo genijus. Visi mes, kurie į kiną atėjome vėliau, esame tik vulgarūs imitatoriai. Aš – ne išimtis“, – yra sakęs P.Sorrentino.
94-oji JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarų“ teikimo ceremonija vyks kovo 27-ąją.
