Kremliaus propagandos ruporas Rusijos TV Pirmasis kanalas ir talentingiausias jų propagandininkas V.Pozneris nusitaikė į Rusijoje gyvenančius ir ten sėkmingą karjerą darančius lietuvius, pirmiausia – menininkus.
Neseniai didelį skandalą sukėlė jo pokalbis su režisieriumi Rimu Tuminu.
O pirmuoju taikiniu tapo jau daug metų Maskvoje įsikūrusi, teatre ir kine vaidinanti lietuvių aktorė I.Dapkūnaitė, pakviesta į laidą-interviu „Pozner“.
„TV antenos“ skaitytojams siūlome įvertinti, kaip jai pavyko išlaikyti propagandos didmeistriu vadinamo laidų vedėjo egzaminą.
– „Vikipedijoje“ apie jus gana įdomiai rašoma: „Sovietinė, lietuvių, britų, rusų kino ir teatro aktorė.“ Ar tinka toks apibūdinimas, ar nelabai? – pirmiausia pasiteiravo V.Pozneris.
– „Vikipedijoje“ net parašyta, kad aš nusipelniusi artistė, nors tokia nesu. Rašo, ką nori, tegul skaito ir tiki.
– Aš pats į tai žiūriu labai santūriai – apie mane parašyta, kad esu milijonieriaus sūnus. Deja, tai ne taip. O vis dėlto apie jus turbūt tiksliau būtų pasakyti lietuvių aktorė – mokėtės Lietuvoje, pas Eimuntą Nekrošių, pirmasis filmas, kuriame vaidinote, – Raimundo Banionio. Ar ne taip?
– Taip. Esu lietuvė, lietuvių aktorė. Patikslinsiu – su Eimuntu Nekrošiumi dirbau, o mano mokytojas buvo Jonas Vaitkus.
– Ar lankotės Lietuvoje?
– Lankausi.
– Kaip į jus reaguoja Lietuvoje, turint galvoje, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai, deja, gana sudėtingi, o jūs filmuojatės, vaidinate Rusijoje? Ar tai neturi įtakos požiūriui į jus?
– Neseniai, per karantiną, filmavausi lietuviškame filme ir visi su manimi bendravo draugiškai, gražiai. Man šis darbas buvo labai malonus.
Atvirai sakant, iki šiol man į akis niekas nieko blogo nepasakė.
– Ar jūs užaugote Vilniuje?
– Aš esu visiškai Vilniaus vaikas: gimiau Vilniuje, užaugau Senamiestyje, ten lankiau mokyklą.
Jei lankėtės Vilniuje, turėtumėte tą mokyklą žinoti: ji figūravo įvairiuose Vilniaus reklaminiuose lankstinukuose apie senosios ir naujosios architektūros darną.
– Vilniuje buvau labai seniai. Aš turėjau gerą draugą – lietuvių kino režisierių Vytautą Žalakevičių.
– Tai mano kino krikštatėvis. Raimundas Banionis, Donato Banionio sūnus, kūrė savo pirmąjį filmą. Tuo metu studijavau konservatorijoje ir, aišku, svajojau vaidinti kine. Filmo kūrybinė grupė ieškojo aktorių, rengė jų atrankas ir mane pakvietė išbandyti pagrindinės herojės vaidmenį – norėjo man jį skirti.
Studijų metais dirbome gana daug – šiokiadieniais Vilniuje, o savaitgaliais vykdavome į Kauną pas J.Vaitkų, kur jis tuo metu dirbo dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Ten jis mus irgi muštravo.
Taip susiklostė, kad Kaune nakvodavau muziejuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos kambaryje. O mano senelė draugavo su jo dukterimi.
Kartą naktį staiga suskambėjo telefonas, pasigirdo mudviem pažįstamas balsas ir greitakalbe pradėjo berti: „Klausyk, klausyk, vadinasi, taip... Žinau, kad tau nori skirti pagrindinį vaidmenį, bet tau pagrindinio vaidmens nereikia vaidinti.
Tau reikia vaidinti tą gražuolę, tave nugrimuos, padarys daugmaž panašią į žmogų ir būsi. Patikėk, tau taip reikia.“
Neįsivaizduoju, kaip jis surado mane naktį Kaune. Atvirai kalbant, tuomet man buvo visiškai tas pats, kokį vaidmenį gausiu, – paprasčiausiai svajojau vaidinti kine.
– Tęsiu nemalonius klausimus. Ar senelė jūsų gyvenime vaidino svarbų vaidmenį?
– Labai.
– Ar ji kalbėjo ką nors bloga apie rusus?
– Ne. Apie rusus kaip žmones – ne. Maža to, per dešimtojo dešimtmečio pradžios įvykius Lietuvoje gatvėse stovėjo ne tik lietuviai. Mes stovėjome su Rusų dramos teatro aktoriais – visi turėjome budėjimo tvarkaraštį.
Mūsų namuose tikrai niekas nieko blogo nekalbėjo. Juolab kad mūsų šeimos nariai kalbėjo įvairiomis kalbomis.
Mano senelė mokėjo daug kalbų, senelis apskritai buvo poliglotas.
Namuose, žinoma, kalbėdavome lietuviškai.
Bet kai tėvai nenorėdavo, kad mes, vaikai, suprastume, jie kalbėdavo lenkiškai.
– Dar vienas nemalonus klausimas: ar jūs gailitės dėl SSRS žlugimo?
– Ne.
– Trumpai drūtai – klausimas, atsakymas ir viskas.
– Bet jis nėra nemalonus.
– Kaip kam. Ar gerai primenate 1991-ųjų sausį?
– Puikiai. Apie tai pasakoju savo monologe. Kartu su aktoriumi ir režisieriumi Sava Saveljevu Nacijų teatre parengėme „verbatim“ stiliaus monologų spektaklį.
Tai yra mano asmeniškiausias kūrinys – pasakojimas apie mano šeimą ir Vilnių. Aš pasakoju, ką veikiau tomis dienomis.
– Ką jums tai reiškė?
– Kad ir kaip tragiškai viskas klostėsi, tai buvo neįtikėtinos vilties kupinas metas. Atsisveikinimas su komunizmu.
Tikėjome, kad viskas pasikeis, gyvensime kitaip, galėsime kurti kokius tik norime spektaklius, savaip švęsti Kalėdas.
– Ar viltys pasiteisino?
– Viltys irgi keičiasi. Labai ryškiai pamenu, kaip maždaug po metų Vilniaus centre, prie restorano, pamačiau išmaldos prašančią inteligentišką moterį. Mane tai sukrėtė. Tad gyvenimas pasikeitė ne tik į gera.
– Jeigu Lietuvos krepšinio rinktinė žaidžia su Rusijos Federacijos rinktine, ką palaikote?
– Prisipažinsiu – palaikau lietuvius. Kai vaidinau teatre Kaune, pas mus ateidavo „Žalgirio“ krepšininkai, vadinome juos šefais.
– Sovietiniais laikais vaikščiodavau į „Žalgirio“ ir CSKA krepšinio rungtynes. Tai būdavo žūtbūtiniai mūšiai.
– Ir aš vaikščiodavau.
– Kaip žinote, aš užaugau Amerikoje, ji man labai patinka ir kremtuosi dėl to, kaip dabar susiklostė Amerikos ir Rusijos santykiai. Man tai sunku, nes priklausau ne vienai, o mažiausiai dviem šalims, iš esmės – trims (V.Pozneris gimė Paryžiuje, augo Amerikoje, grįžo į Sovietų Sąjungą dar Josifo Stalino laikais, 1952 metais. – Red.). Ar jus jaudina santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos, kurie, tiesą sakant, yra gana bjaurūs?
– Taip. Man tai nepatinka. Aišku, kad būtų gerai, jei visi gyventų draugiškai.
– Jūs turite sūnų, tiesa? Kokia kalba su juo kabate?
– Lietuviškai ir rusiškai.
– O jis kalba dviem kalbomis?
– Jis supranta lietuviškai, tačiau kalba šia kalba tik tuomet, kai jam ko nors labai reikia.
– Ar prisimenate N.Michalkovo filmą „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“?
– Žinoma.
– Ar tokia būsena jums nebūdinga?
– Aš daug keliavau, ne kartą keičiau gyvenamąją vietą. Ir man tai patiko. Man patiko gyventi viešbučiuose ir tas laikinumas man buvo priimtinas.
Galbūt aš niekada nesiekiau būti „sava“. Esu, kas esu, – lietuvė moteris. Dabar aš čia, lygiai tokia pat lietuvė buvau, kai daug metų gyvenau Londone. Nesistengiau tapti brite, ir man tai nebūtų pavykę.
– Tuo baigiasi nemalonūs klausimai. Po to bus kur kas malonesni.
– Bet neįdomūs. (Juokiasi.)
Gali nepaduoti rankos
Laidos pabaigoje V.Pozneris I.Dapkūnaitei pateikė „savo gero draugo“ Prousto klausimyną – klausimus, kuriuos rašytojas Marcelis Proustas paauglystėje buvo nusiuntęs savo draugei Antoinette Faure, būsimo Prancūzijos prezidento dukrai.
Prabėgus daugiau kaip šimtmečiui daug kas laiko šį klausimyną asmenybės testų pirmtaku, nes jo klausimai padeda geriau pažinti žmogų.
– Ar bijote senatvės?
– Ne.
– Ar jums patinka jūsų pačios išvaizda?
– Taip.
– Kas moteriai svarbiausia?
– Nėra jokio skirtumo, ar vyras, ar moteris. Svarbiausia – gyventi.
– Kokias vyro savybes labiausiai vertinate?
– Kaip ir kiekvieno žmogaus, – padorumą, gerumą.
– Ar galite kam nors nepaduoti rankos?
– Galiu.
– Dėl ko labiausiai apgailestaujate?
– Kad tiems artimiesiems, kurių jau nebėra šalia, parodydavau ne tiek meilės, kiek tikriausiai galėjau.
– Ko labiausiai viliatės?
– Atsakysiu lietuvišku kalėdiniu linkėjimu: „Kad kitais metais prie šio stalo mūsų būtų ne mažiau.“
– Kokio talento neturite, o norėtumėte jį turėti?
– Skaityti mintis.
– Jeigu galėtumėte, su kokiu dramaturgu norėtumėte susitikti iš tų, kurie kada nors gyveno?
– Su Antonu Čechovu.
– Ką pasakysite Aukščiausiajam, jeigu, žinoma, su juo susitiksite?
– Ar tu esi?
Parengė Matilda Aleksandravičė
