Simpatingiausio televizijos veido titulą jau daugelį metų pelno tie, kurių žiūrovai laukia, kurie jiems artimi ir tapę vos ne šeimos nariai, su kuriais miela praleisti laiką kartu, nors ir negali pabendrauti akis į akį.
„Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“ ir portalas lrytas.lt jau ne pirmą dešimtmetį metus baigia konkursu: savo skaitytojų ir sykiu TV žiūrovų paprašo išrinkti du simpatingiausius laidų vedėjus. Šiais metais į šį titulą pretendavo 119 TV veidų.
Šiemet jais tapo LRT televizijos laidos „Ryto suktinis“, radijo laidos „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ vedėja, įvairių TV muzikinių šou komisijų narė, dar nepamiršta „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvė Z.Kelmickaitė ir ilgiausios šalyje informacinės laidos „Info diena“, rodomos per „Info TV“, vedėjas R.Vilkončius. Susipažinkime su jais iš arčiau. Apie jį galite skaityti čia.
– Ar žiūrovų pasirinkimas jums staigmena, ar jau esate pripratusi prie tokių titulų? – pasiteiravau Z.Kelmickaitės.
– Žinoma, labai maloni staigmena, nes išrinko žiūrovai. Jeigu atėjęs į trobą žmonėms nepagadini nervų, jeigu jie gali toliau valgyti ir gerti arbatą arba kavą, vadinasi, gal jiems pagerini apetitą?
Kaip sakoma, nebūk per saldus, nes praris, nebūk per kartus, nes išspjaus, tai gal aš tokia „į mierą“?
Aš labai myliu žmones ir, baigiantis metams, jų pasirinkimas man yra tikra dovana.
– Ar turite receptą, kaip patikti žiūrovams, ar viskas susiklosto savaime?
– Man asmeniškai svarbūs keli dalykai – kiti gali turėti savų. Pirma, turiu normaliai atrodyti, turi būti tvarkingai nukirpti plaukai, gerai sutvarkyta galva.
Taip pat turi būti išraiškingos akys, ryškios lūpos – mūsų grimuotojos „nupiešia“ veidą ir viskas būna gerai.
Dėl aprangos pasitaiko keblumų. Sudėtinga Lietuvoje apsirengti taip, kad jaustumeisi ir patogiai, ir gražiai, ir iki paskutinio cento neištuštintum piniginės.
Taigi išvaizda man turi reikšmės. Ir dažnai susitikusi su pašnekovais sulaukiu vieno komplimento: „Oi, ponia, jūs kur kas plonesnė, nei atrodote per televizorių.“ Aš, aišku, labai apsidžiaugiu.
Kad ir kas būtų, akys turi šviesti: niekam neįdomu, ar tu pavargusi, ar liūdna. Atėjai susitikti su žmonėmis ir turi būti linksma, pasitempusi, kalbėti taip, kad pataisytum žmonėms nuotaiką, – negi bambėsi, kai visa Lietuva ir taip bamba?
Kita vertus, visada privalai kalbėti tiesą – nesimaivydamas, „nemandravodamas“, kad suprastų kiekvienas: ir priekurtė bobikė, ir įnoringas paauglys.
Būna laidų vedėjų, sakančių, kad jiems nesvarbu, ar juos supras, ar ne. O man svarbu, jog mane suprastų ir išgirstų, kad ir apie ką kalbėčiau – apie menininką, filosofą ar medžio drožėją, skiautinių meistrę.
Turi būti paprastas, parodyti žmogų gražų, turi mokėti šnekėti su visais. Ir man visai ne gėda nei nusižeminti, nei pabūti paika, kvaila, nei pabūti nežiniuku. O ką – visi viską žino?
Jei pradėsi įmantrauti, kad niekas nesuprastų, tai, matyt, to įmantravimo tau pačiam ir tereikia. O man visada svarbu, ar pašnekovas suprato, ką norėjau pasakyti. Ir, žinoma, atverti jį Lietuvai, parodyti, kokių gražių žmonių esama.
– Ar yra Lietuvoje miestelis, kuriame dar nesilankėte, ar yra bent vienas kaimas, kuriame nesurastumėte kokio nors „deimančiuko“?
– Manau, kad nėra tokių kaimų, kuriuose nebūtų „deimančiukų“, tik kartais jie būna pasislėpę arba paslėpti. Bet nesu buvusi Biržuose – dabar ten nukaksiu.
Tačiau iš mano rankų yra išsprūdęs vienas žemaitis. Jam pasakiau: „Ne, nuo manęs nepabėgsite!“ Jis baisiai juokėsi.
Tai yra profesorius Vladas Bumelis (vienas garsiausių šalies biotechnologijų mokslų atstovų, įmonės „Biotechpharma“ vadovas, profesorius, akademikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, kilęs iš Kretingos. – Red.). Jis mane sugundė, žadėjo parodyti senelio bites, bet jau ir bitės medaus prinešė, ir lapai nukrito, ir žiema atėjo, o jis man tų bičių taip ir neparodė.
Tačiau aš nuo jo neatstosiu! Man labai patinka talentingi vyrai – tie, kurie ką nors daro, o ne guli ant šono ir samprotauja: „Jeigu būtų, tai būtų, o jei nebūtų, tai nieko ir nebūtų...“ V.Bumelis taps „Ryto suktinio“ herojumi!
– Simpatingiausia laidų vedėja esate išrinkta šiais metais. O kokie tie metai jums buvo? Ar kaip nors paveikė pandemija?
– Pandemija manęs visai nepaveikė! Tiek per pirmąjį, tiek per antrąjį karantiną daug dirbau, jei negalėdavau susitikti su pašnekovais akivaizdžiai, kalbėdavausi telefonu, ir nė minutei nepakeičiau įprasto gyvenimo ritmo.
Per radiją rengiau interviu su rimtais Kauno medikais ir sutarėme: reikia ne bijoti viruso, o išmokti protingai gyventi naujomis sąlygomis – skiepytis, laikytis visų kitų medikų patarimų ir gyvensi visavertį gyvenimą.
Baisiausia man buvo, kai neseniai išgirdau pasakojimą, kad per Kalėdas vaikai nevažiuos pas devyniasdešimtmetę mamą: ji nepasiskiepijusi, tad jau ir pernai jos neaplankė, bijo užsikrėsti.
Taip ir norisi sušukti: „Kaip jūs taip galite? Gal čia jos paskutinės Kalėdos? Taigi užsidėkite kad ir geležinę kaukę ir susitikite. Atnešti ir prie durų padėti guzelį maisto – fui!“
Aš pasiskiepijusi, nebijojau bendrauti, tad metai buvo kūrybingi, sutikau daug gražių žmonių. Ir supratau, kad bene bjauriausia Lietuvoje – bambėjimo tradicija. Ir iš kur ji atėjusi, kodėl taip suvešėjo?
Na, gautų kas nors Lietuvoje Nobelio premiją, pirmiausia visi apkalbėtų, kodėl šitas, o ne anas, gal tas turi gaminių, pažįstamų, užuot pasidžiaugę: Lietuva turi Nobelio premijos laureatą! Bet ne: gavo šitas, rupūžė!
Džiugesio visiems! Žmogus gyvas, kai džiaugiasi, o ne bamba!
