Europos kino apdovanojimų ceremonija surengta Berlyne gruodžio 11-ąją. Kaip ir pernai, ji buvo virtuali – laimėtojų vardai paskelbti studijoje, kurioje buvo tik vedėja – vokiečių aktorė Annabelle Mandeng ir keli nominantai bei laureatai.
Metų filmu pripažintas „Quo vadis, Aida?“, rodytas ir Lietuvoje per festivalį „Kino pavasaris“. Šį bendrą Europos filmą kūrė 12 prodiuserių kompanijų iš devynių šalių. J.Žbanič paskelbta Metų režisiere, o pagrindinio vaidmens atlikėja Jasna Džuričič – Metų aktore.
„Quo vadis, Aida?“ nominuotas ir „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Tai nepaprastai jaudinantis ir įtemptas filmas, perteikiantis paralyžiuojantį karo siaubą, kuriame bendra tragedija – visada asmeninė.
Bosnija, 1995-ųjų liepa. Buvusi mokytoja Aida (akt. J.Džuričič) dirba Jungtinių Tautų (JT) pajėgų taikai palaikyti Nyderlandų bataliono vertėja Srebrenicos mieste.
Ji iš visų jėgų stengiasi apsaugoti vyrą bei du sūnus nuo Bosnijos serbų karinio lyderio Ratko Mladičiaus šalininkų ir tarsi nuo pačios mirties, sklandančios lipniame taikdarių angaro su tūkstančiais žmonių viduje ore.
Kol vyras ir sūnūs tikisi prieglobstį ir pagalbą rasti JT stovykloje, Aida nuolat laksto pasirengusi sumokėti bet kokią kainą už šeimos išsaugojimą.
Tiesiogiai bendraudama su derybininkais Aida turi priėjimą prie slaptos ir svarbios informacijos. Kas matyti jos šeimos ir likusių miestelio gyventojų horizonte – išsigelbėjimas ar mirtis? Kokį žingsnį Aidai derėtų žengti? Tai filmas apie moterį, atsidūrusią vyrų karo žaidimų lauke.
Kas galėjo pamanyti, kad XX a. pabaigoje bus įvykdytas masiškiausias genocidas Europoje po Antrojo pasaulinio karo? Tuomet iki dantų ginkluota serbų armija užėmė Srebrenicos anklavą, kurį JT buvo paskelbusios saugumo zona, ir nužudė daugiau kaip 8300 bosnių musulmonų (daugiausia vyrų). 25 tūkstančiai moterų ir vaikų buvo deportuoti.
Vietoj saugumo zonos – žuvusiųjų palaikai parodų salėse, kuriuos kaip per archeologijos ekspediciją siūloma atpažinti motinoms, žmonoms, dukterims.
Apie tai pasakoja J.Žbanič „Quo vadis, Aida?“ – stiprus humanistinis filmas. Dvidešimt penkerių metų senumo masines žudynes kaip dabartinę neužsitraukusią juodosios skylės dydžio žaizdą J.Žbanič detalizuoja stambiais ir smulkiais potėpiais, sugniaužusi kumštyje laiko auditoriją.
JT bazės (visiškai bejėgės, instituciškai neveiklios) labirintuose siaubo, pykčio ir netgi gyvybių (gimdymo epizodas) nepaliaujamai daugėja, kaip ir mirčių.
Ne itin gausiam olandų kontingentui (juokingi jaunučiai kareiviai, mūvintys šortus), neturinčiam nei vietos, nei maisto, kad suvaldytų humanitarinę katastrofą, tenka daryti sandorį su serbų kariais. R.Mladičius pažada žmones autobusais pervežti į Bosnijos teritoriją.
Filme skrupulingai parodytos detalės – autobusai, minios padalijimas į vyrus ir moteris, generolo R.Mladičiaus kalba autobuse.
Juosta pilna širdį gniaužiančių fragmentų: vienas R.Mladičiaus vietininkų dalija duoną, kokakolą ir šokoladus „Toblerone“ likus visai nedaug laiko iki žudynių, Aidą atpažįsta buvę mokiniai, atsidūrę kitoje spygliuotos tvoros pusėje (dabar ji laikys savo svarbiausią egzaminą).
Įkvėpta „Oskaro“ laureato László Nemeso „Sauliaus sūnaus“ („Saul fia“/„Son of Saul“) ir jo netipiško žvilgsnio į holokaustą režisierė ir scenaristė J.Žbanič sąlyginį trilerio žanrą ir išgyvenimo žaidimą pavertė bekompromisiu, belaikiu, asmeniniu skausmu.
Filmo pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur J.Žbanič, Berlyno kino festivalio Auksinio lokio laimėtoja už ankstesnį filmą „Grbavica“ („Grbavica: The Land of My Dreams“), juosta gavo net kelis prizus. Vėliau filmas sėkmingai apkeliavo kitus pasaulio festivalius: Toronto, Hamburgo, Vienos, Roterdamo.
Ankstesniuose filmuose J.Žbanič savo tautos genocido padarinius nagrinėjo remdamasi šiuolaikine Bosnija ir Hercegovina. Filme „Quo vadis, Aida?“ ji nėrė į pačią istorinio košmaro gelmę.
J.Žbanič filmą sunku žiūrėti, kaip ir sunku darosi sieloje suvokiant tragediją, įvykusią Srebrenicoje 1995-ųjų liepą. Režisierė, pati išgyvenusi Balkanų karą, išvengia manipuliacijų ir parodo įvykių kroniką per istorinio fakto, kuriam jau nieko nepadarysi, prizmę.
Kokia prasmė klausti, kas tuo metu atsitiko humanistinėms nuostatoms, tarsi užkoduotoms kiekviename žmoguje, jeigu to jau niekaip nepakeisi?
„Quo vadis, Aida?“ – paminklas ne tik siaubingiems įvykiams, dėl kurių kaltė tenka visai žmonijai, bet ir pagrindinės herojės, tikėjusios, kad sugebės pakeisti neišvengiamybę, nepalaužiamai dvasiai.
Po dešimtmečio grįžusi į Srebrenicą mokytojauti Aida randa praeities pėdsakų (kurių ji nepamiršo nė sekundę), taip pat budelius ir jų vaikus, dainuojančius mokyklos šventėje.
Ar Aida užsikraus ant pečių taikdarišką misiją, ar padarys saugią ateitį, ar keršys ir niekada nepamirš? Kompensacijos nenumatytos, dingusiųjų nesuras, bet Aida ir dešimtys tūkstančių kitų atidžiai ieškos atspaudų naujuose veiduose ir viską padarys, kad tai nepasikartotų.
Kaltinimai – ir taikdariams
* Aktorė J.Džuričič, atliekanti pagrindinį vaidmenį filme „Quo vadis, Aida?“, yra Boriso Isakovičiaus, vaidinančio generolą R.Mladičių, žmona. Jie dažnai dirba kartu kine ir teatre, tačiau pastarajame filme jie nedalyvavo jokioje bendroje scenoje.
* 2017 metais R.Mladičius buvo nuteistas už karo nusikaltimus, tarp jų – ir už Srebrenicą. Jam skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
* Išsigelbėję genocido aukų artimieji 2010-aisiais apkaltino JT pajėgų taikai palaikyti Nyderlandų bataliono pulkininką Thomą Karremansą, jo pavaduotoją majorą Robą Frankeną ir kitus karo nusikaltimu už musulmonų šeimų perdavimą serbams.
* Bazėje dirbęs gydytojas apkaltino Th.Karremansą melavus JT tribunolui, kai generolas tvirtino neturėjęs supratimo, kas jiems atsitiks.
* 2015 m. teismai nutarė netraukti jų atsakomybėn. Byla buvo apskųsta Europos žmogaus teisių teismui, bet ir jis atsisakė ją nagrinėti.
* Grįžęs iš Jugoslavijos Th.Karremansas buvo paaukštintas. Išėjęs į pensiją jis persikėlė gyventi į Ispaniją, nes gimtinėje sulaukė grasinimų mirtimi.
Pagrindiniai prizai
Geriausias filmas – „Quo vadis, Aida?“
Geriausias režisierius (-ė) – Jasmila Žbanič („Quo vadis, Aida?“)
Geriausia aktorė – Jasna Džuričič („Quo vadis, Aida?“)
Geriausias aktorius – Anthony Hopkinsas („Tėvas“/„Father“)
Geriausia komedija – „Kūdikis-nindzė“ („Ninjababy“)
Europos atradimas – „Perspektyvi mergina“ („Promising Young Woman“)
Geriausias dokumentinis filmas – „Pabėgėlis“ („Flee“)
Geriausias animacinis filmas – „Pabėgėlis“ („Flee“)
Geriausias trumpametražis filmas – „Mano dėdė Tudoras“ („My Uncle Tudor“)
Geriausias scenarijaus autorius (-ė) – Florianas Zelleris, Christopheris Hamptonas („Tėvas“/„Father“)
Europos universitetų apdovanojimas – „Pabėgėlis“ („Flee“)
J.Žbanič filmą sunku žiūrėti, kaip ir sunku darosi sieloje suvokiant masiškiausią genocidą Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Parengė Matilda Aleksandravičė
