Naujausias A.Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ – trilerį primenanti meilės drama.
Pagrindinė herojė Marija (aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė) nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Kažkur dingęs jos vaikinas Vytas (aktorius Marius Repšys), kuriam periodiškai pasireikškia bipolinis sutrikimas.
Marija suvokia, kad vaikinui yra prasidėję manijos priepuoliai ir kad jis gali padaryti ką nors blogo sau arba aplinkiniams.
Mergina nusprendžia kuo greičiau surasti Vytą. Ji pasileidžia bėgti ir prasideda parą trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe ji blaškosi po miestą ieškodama mylimo žmogaus.
Filme parodoma, kokia trapi yra riba tarp nuoširdaus pasiaukojimo ir kontrolės, desperatiško įsikibimo į kito asmens gyvenimą.
Ž.E.Jakštaitės ir M.Repšio herojų dramą nuo lapkričio 19 dienos žiūrovai jau gali matyti Lietuvos kino teatruose.
Tarptautinė filmo premjera įvyko Karlovi Varų (Čekija) kino festivalyje rugpjūčio pabaigoje.
Neseniai Rygos festivalyje „Bėgikė“ pelnė geriausio filmo apdovanojimą.
Dar iki tarptautinės premjeros už vaidmenį šiame filme Ž.E.Jakštaitė pateko tarp dešimties daugiausia žadančių Europos kino aktorių. Šios tarptautinio tinklo „European Film Promotion“ programos metu anksčiau buvo pastebėti tokie aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan.
Lapkričio pradžioje „Bėgikė“ rodyta Niujorke Baltijos šalių kino festivalyje. Dar šiemet filmą išvys Italijos bei Estijos kino žiūrovai.
Režisierius A.Blaževičius 2004 metais pradėjo istorijos ir kultūros antropologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Po metų ėmė jis ėmė studijuoti kino režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Ten 2011 metais baigė magistro studijas. Režisierius sukūrė šešis trumpametražius filmus.
Vienas jų – „Dešimt priežasčių“ 2012 metais pelnė Sidabrinę gervę kaip geriausias trumpametražis vaidybinis filmas. Debiutinis ilgametražis A.Blaževičiaus filmas „Šventasis“ 2017 metais pelnė septynias Sidabrinės gervės statulėles.
– Ar jums svarbu tai, kaip filmą įvertins Lietuvos žiūrovai? – paklausiau A.Blaževičiaus.
– Visada lengviau filmus rodyti festivaliuose užsienyje. Atvyksti trumpam, negirdi jokių kalbų, nebent kokią nors recenziją perskaitai. O gimtinėje nuolat regi žmonių reakcijas, emocijas. Po „Šventojo“ patyriau, kad trečiasis filmo kūrimo etapas yra jo rodymas.
Jis yra sunkiausias, nes tave pasiekia ir teigiami atsiliepimai, ir kritika. O ją priimti kainuoja daug nervų.
– Ar jau paleidote naujausią filmą eiti savo keliu, ar vis dar laikotės į jį įsikibęs emociškai?
– Labai sunku suprasti, kada filmą paleidi. Sukūręs „Šventąjį“ maniau, kad jį paleidau po tarptautinės premjeros. Tačiau paaiškėjo, kad tikrasis paleidimas įvyko po premjeros Lietuvoje. Manau, kad ir šiuo atveju nutiks taip pat.
– Kodėl pasirinkote tokią temą?
– Seniai svajojau sukurti filmą apie laisvę. Apie tai, ką ji reiškia žmogui asmeniškai.
Gyvenime yra nutikę įvairių dalykų, susijusių su psichikos sveikata, supratau, kad per tai galima išplėtoti aktualią temą.
Bet tai filmas ne tiesiogiai apie ligą. „Bėgikė“ – apie meilę, apie didelį pasiaukojimą, kontrolę, ribas, kurias reikia, o gal nereikia peržengti. Šiose temose man ir atsiskleidžia laisvė.
Man norisi kurti filmus, kuriuose būtų gvildenamos tikros, skausmingos problemos. Per sunkumus daug ką galima atverti.
– Iš kur sėmėtės žinių apie psichikos ligas?
– Pats nesu su tuo susidūręs, tačiau tokių atvejų pasitaikė labai artimoje aplinkoje. Man teko matyti, ką išgyvena psichikos negandų kankinamas žmogus.
– Scenarijų rašėte kartu su seserimis Marija ir Tekle Kavtaradzėmis. Kaip pavyko susitarti dėl bendro turinio?
– Esame pakankamai išmintingi, argumentus girdintys žmonės. Jei kieno nors argumentai būtų nepakankamai stiprūs, paskutinis žodis būtų mano, nes esu ir idėjos autorius, ir režisierius.
Bet nesusikalbėjimų išvengėme. Mes visą laiką dirbome trise.
Palyginti su „Šventuoju“, scenarijų parašėme greičiau.
– Kokią esminę žinutę norėtumėte pasiųsti žiūrovams?
– Meno kūrinys neturi aiškinti gyvenimo taisyklių.
Tačiau šio filmo žiūrovams yra pakankamai erdvės patiems apsispręsti, kaip jie supranta meilę, santykius su artimaisiais. Visi personažai sukurti taip, kad tuo pat metu mes juos galime mylėti ir neapkęsti.
Tai pasakytina ir apie antraplanius veikėjus.
Dėl to jie tampa labai tikroviški ir gyvi. Norėjau, kad jie keltų labai dviprasmiškus jausmus, kai norisi jiems pritarti, o po akimirkos prieštarauti.
– „Bėgikėje“ labai daug veiksmo, įtampos, šiek tiek – šokiravimo.
– Taip. Kai T.Kavtaradzė pirmą kartą žiūrėjo jau sumontuotą filmą, sakė, kad vienoje vietoje norėjo jį sustabdyti ir pailsėti, nes nuo siužeto intensyvumo net kvapo buvo pritrūkusi.
– Neretai režisieriai turi savo mūzas moteris. O jūsų mūza – vyriškosios giminės. Tai – aktorius Marius Repšys, keliaujantis iš vieno jūsų filmo į kitą. Kiek įtakos jis turi jūsų kūrybai ir kodėl laikotės įsikibęs vieno aktoriaus?
– Mūsų vibracijos sutampa. Bet tai nereiškia, kad nematau kitų gerų aktorių. Neretai dalyvauju aktorių atrankose ir galiu patikinti, kad Lietuvoje yra daug nuostabių aktorių.
Su Mariumi mes kažkada antrame kurse padirbėjome, man labai patiko rezultatas. Po to sugalvojau, kad ir toliau visą laiką vienaip ar kitaip filmuosiu M.Repšį, o per tai matysiu bėgantį laiką.
Pavyzdžiui, „Šventajame“ vienas Vytas gyveno neapibrėžtoje Lietuvos provincijoje, o šiame filme kitas Vytas yra išsilavinęs miestietis.
Aš mėgstu dirbti su tais pačiais žmonėmis. Kai baigus filmą tenka atsisveikinti su komanda, man yra nemalonu ir sunku. Esu šeimyniškas.
– O moteris aktores keičiate lengviau. Filme „Šventasis“ vaidino aktorė Gelminė Glemžaitė, jūsų tuometė gyvenimo draugė, o „Bėgikėje“ jos nėra. Ar taip nutiko dėl to, kad nutrūkus santykiams išsiskyrė keliai ir filmavimo aikštelėje?
– Iš pradžių vaidmuo buvo skirtas jai, tačiau nutiko įvairių dalykų ir teko keisti aktorę.
Atsirado Žygimantė Elena, kuri yra labai gera aktorė.
Kitos antraplanių vaidmenų aktorės atkeliavo iš ankstesnių mano filmų.
– Ar filmavimo aikštelėje leidžiate aktoriams improvizuoti, ar siekiate, kad jie viską atliktų tiksliai pagal scenarijų?
– Šiame filme vietos improvizacijai buvo mažai. Juosta buvo nufilmuota per 30 pamainų. Filmavome įvairiose Vilniaus vietose: Senamiestyje, Antakalnyje, Žirmūnuose.
– Filme yra daug fiziškai ir psichologiškai sunkių scenų.
– Žygimantei Elenai reikėjo labai daug ir greitai bėgioti. Nufilmavome daug dublių – tokius kadrus sunku techniškai nufilmuoti, nes jei bėga personažas, ir operatorius su kamera turi skuosti iš paskos.
Jei kompozicija sugriūva ar operatorius nespėja, sceną kartoji.
Bet Žygimantė Elena iš anksto žinojo, kas jos laukia.
Operatoriui buvo kur kas didesnis iššūkis bėgti su filmavimo kamera, pritvirtinta prie įtvaro ant pečių.
Žiūrovai visada užjaučia aktorę, bet aš nepamirštu pridurti, kad operatorius bėgdamas tempia su savimi sunkią kamerą.
Žygimantei Elenai buvo sunku ir emociškai. Kartais atrodydavo, kad ji jau pasiekė ribą. Buvo viena techniškai ir emociškai itin sudėtinga scena.
Aktorė viską atliko puikiai, bet buvo techninių nesklandumų, teko kartoti. Žygimantei Elenai vėl teko labai susikoncentruoti ir užaštrinti emocijas.
Šiaip esu ramus žmogus, bet tada daug rėkiau. Buvo labai nesmagu, kad aktoriams tenka vėl tą patį išgyventi. Aš jų atsiprašinėjau, man buvo jų gaila.
– Kaip aktoriai tvarkydavosi su emocijomis, kai jas reikėdavo pakelti iki aukščiausio taško?
– Sunkiausios emocijos teko Žygimantei Elenai. Prieš filmavimą ji norėdavo pabūti viena, po jo irgi kuriam laikui atsiribodavo nuo aplinkos.
Filme „Šventasis“ Mariui irgi tekdavo labai sudėtingos scenos. Jis išsikraudavo, nusišluostydavo ašaras ir atsikvėpdavęs eidavo toliau. Kiekvienas aktorius turi savo metodą.
– Ne tik aktoriams, bet ir režisieriams tenka patirti sunkių emocijų. Žinau, kad filmuojant numetate nemažai svorio.
– Taip. Man geriausias būdas sulieknėti – patirti stresą.
Be to, per šį filmavimą įsisuko kažkokie virusai. Nors buvo šilta vasara, žmonės venas po kito ėmė sirgti.
Kartą man pakilo temperatūra virš 39 laipsnių. Ėmiau vartoti vaistus, bet temperatūra nekrito.
Buvo sunku, trūko jėgų. Iš paskutinių jėgų bandžiau režisuoti, bet sekėsi sunkiai. Ačiū Dievui, visos ligos sėkmingai praplaukė.
Filmavimo darbai baigėsi 2019 metų rugpjūčio pabaigoje. Jei būtų užklupęs COVID-19, sunku pagalvoti, kaip būtų buvę sudėtinga. Tiesa, karantinas pristabdė filmo montavimo darbus.
– Kiek kartų turėjote peržiūrėti sumontuotą medžiagą, kol pasakėte, kad viskas gerai?
– Viską, ką buvome numatę scenarijuje, sudėjome į filmą. Nors scenarijus buvo ilgas, beveik 110 puslapių, jaučiau, kad filmas gali būti trumpas.
Žinojau, kad laiką ištirpdys veiksmas, greitis.
Filmas trunka pusantros valandos.
Dažnai mano kolegos nufilmuotą juostą turi trumpinti kankindamiesi, kurią sceną palikti, kurią iškirpti.
Šiame filme man nereikėjo nieko išmesti, tik kai ką pakoregavome.
– Kūrybos kelią pradėjote nuo trumpametražių filmų, o vėliau perėjote prie ilgametražių. Ar tai susiję su jūsų, kaip režisieriaus, augimu?
– Tai buvo natūralus procesas, nes per trumpus filmus mokaisi kino meno.
Visada norėjau kurti ilgus filmus, nes juose gali labiau išsiplėsti, plėtoti personažų paveikslus.
– Esate prisirišęs ne tik prie aktorių, bet ir prie vardų. Filmuose žongliruojate tais pačiais vardais: Marija, Vytas, Ona, Jonas, Petras, Dovilė. Kodėl?
– Vardas – lyg etiketė. Pavyzdžiui vardas Vytas reiškia „išvydęs tautą“, „žinantis, kas svarbu tautai“.
Marija asocijuojasi su bibliniu personažu. Petras – lyg vartų saugotojas.
Tai – populiarūs vardai. Ir pavardes populiarias parinkau: Kazlauskas, Žukauskas.
– Ar būsimajame filme bus tie patys aktoriai, tie patys personažų vardai?
– Taip.
– Buitis jūsų draugas ar priešas?
– Priešas. Aš visą laiką svajoju, kaip būtų nuostabu dirbti tik kino režisieriumi, bet Lietuvoje tai beveik neįmanoma. Kad pagyventum, reikia papildomai dirbti.
Aš mokau jaunimą. Man tai patinka. Bet jei galėčiau gyventi vien tik iš kino, tada ir idėjų būtų daugiau, ir mažiau bijočiau filmus išleisti, būtų daugiau laisvės, improvizacijos.
Dabar irgi turiu idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti, bet tai nebūtų ketverių metų projektas.
Norėčiau jį įgyvendinti per metus.
Namuose dirbu tai, ką reikia, esu labai tvarkingas. Bet remontuoti nemoku, nemėgstu kalti, gręžti, nieko nesuprantu apie techniką. Atidaręs mašinos variklio gaubtą ten nieko nesuprantu. Tiesa, esu geras kulinaras.
– Kaip jus paveikė pandemija?
– Sunkiausia buvo dėl veiklos stygiaus. Aišku, man pasisekė, kad palyginti neseniai buvau sukūręs filmą ir iš honoraro galėjau kurį laiką gyventi.
Bet nutrūko švietimo darbas. Su režisieriumi Maratu Sargsyanu daugiau nei devynerius metus važinėjame po Lietuvos mokyklas, rengiame kūrybines dirbtuves, rodome filmus, ginčijamės su moksleiviais. Per karantiną mokyklos užsidarė. Tik šį rudenį vėl atnaujinome veiklą. Supratau, kaip aš pasiilgau to darbo.
– Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinę paauglių kartą?
– Blogiausia, kad vaikai neskaito knygų, o jei ir skaito, dažniausiai – labai prastas. Prieš dešimt metų skaitančių buvo kur kas daugiau.
Kas trečioje mokykloje būdavo vienas kitas, kuris skaitydavo.
Vėliau vaizdas tapo dar liūdnesnis. Bet dabar, kai rugsėjį vėl pradėjome dirbti, pastebėjome, kad mokyklose daugėja kūrybingų, apsiskaičiusių vaikų.
Gal auga nauja karta, o gal juos pandemija teigiamai paveikė – atitraukė nuo kompiuterio ir nuvedė prie knygų.
