27-erių režisieriaus filmas pasakoja apie talentingą Ukrainos gimnastikos rinktinės lyderę 15-metę Olgą, kuri ruošiasi Europos čempionate iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes, bet tarp jaunosios sportininkės ir svajonės įsiterpia visos šalies gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Olgos mama – drąsiai tuometinio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus korupciją atskleidžianti žurnalistė, kurios straipsniai sulaukia keršto – pasikėsinama ne tik į jos, bet ir Olgos gyvybę.
Bręstant Maidano nuotaikoms ir žmonėms traukiant į gatves mama išsiunčia Olgą tolyn nuo pavojų – gimnastė treniruojasi tėvo gimtinėje Šveicarijoje, kur susiduria su dar niekada neliestais vidiniais išgyvenimais ir neįtikėtino svorio klausimu: „Ką daryti?“.
Į Olgos ir Ukrainos istoriją žiūrime tarsi per dokumentinį langą, nors filmas – drama, kurią įkvėpė jauna ukrainiečių violončelininkė, per patį Maidano įkarštį emigravusi į Šveicariją ir papasakojusi savo istoriją režisieriui.
Olgos treniruotes lydi socialinių tinklų vaizdai iš Maidano, skambučiai ir draugės, kurią žinome Sašos vardu (vaidino ukrainiečių gimnastė Sabrina Rubcova) išgyvenimai, vis labiau kaitinantys emigravusios sportininkės jausmus.
S.Rubcova – ne vienintelė tikra sportininkė. Pagrindinis vaidmuo atiteko 2016 metų Europos jaunimo čempionate su Ukrainos rinktine pasirodžiusiai Anastasijai Budiaškinai, kuri įspūdingai įkūnijo Olgą.
Daug stambių kadrų virto puikiu A.Budiaškinos vaidybos rezultatu – būtent per veido išraiškas žiūrovui leidžiama pajusti momento svarbą ir įtampą. Lūžio taškuose per A.Budiaškinos emocijas, judesius ir mimiką žiūrovas tarsi pasodinamas šalia, tame pačiame kambaryje, toje pačioje įtampoje.
Žinoma, patirtis gimnastikoje – nepamainomas ginklas A.Budiaškinos arsenale – laisvi judesiai suteikė dar daugiau autentikos visai filmo atmosferai. E.Grappe sprendimas pagrindine aktore pasirinkti būtent A.Budiaškiną – ir duoklė sporto bendruomenei. Be to, filme matome ir buvusias Šveicarijos rinktinės nares Caterina Barloggio ir Thea Brogli.
Jau filmo pradžioje E.Grappe dviem momentais aiškiai parodo situaciją Ukrainoje. Važiuojant automobiliu Kijeve Olga žiūri į naujai kylančius pastatus ir ištaria: „Jie greitai stato.“ O nusišypsojusi mama priduria: „Dėl visų kyšių, kuriuos duoda merui. Aš rašiau apie nelegalias statybas, bet niekas nesikeitė.“
Netrukus šią detalę sustiprina užpuolimas – smūgis į automobilį, po kurio Olga ir atsiduria Šveicarijoje pas jos mirusio tėvo giminaičius, o mama lieka tęsti savo kovos Ukrainoje.
E.Grappe politinę filmo liniją vadina viena svarbiausių, bet pačią Olgą geriausiai pažįstame būtent per sportą, kur atsiskleidžia neįtikėtinai tvirtas ir užsispyręs charakteris. Dar Ukrainoje jai treneris pasako, kad Europos čempionate ji visus priblokš atlikdama sudėtingą vokiečių gimnasto Berndo Jaegerio manevrą, tačiau Šveicarijoje sportininkei pabrėžiama, kad ji neturėtų persistengti – esą kol kas pakaks Aleksandro Tkačiovo vardo pratimo.
Olga nepaiso patarimų ir netgi skaudžiai griūdama bando įgyvendinti savo tikslą. Čia atsiranda vidinės priešpriešos išraiška – įvykiams kaistant Maidane Olga treniruojasi vis intensyviau.
Filmo dialogai – gana trumpi, pamatuoti. Pasakojimas vyksta vaizdu, o pokalbiai skirti paaiškinti detales, bet kartu ir puikiai atskleidžia Olgos vidinę būseną: Ukrainoje ji kalba daugiau, ryškesni ir pokalbiai telefonu su drauge, tačiau pačioje Šveicarijoje atsiranda kalbos ir susvetimėjimo barjeras, o kartu – ir mažiau žodžių, nors trumpas, bet itin ryškus Olgos pokalbis su mama apie sprendimą priimti Šveicarijos pilietybę.
Ne tik fizinis, bet ir psichologinis atstumas tarp Ukrainos ir Šveicarijos tampa viena pagrindinių filmo linijų, verčiančių ne tik heroję, bet ir žiūrovą nuolat svarstyti apie pasirinkimus.
Dar vienas E.Grappe šūvis į dešimtuką – vaizdo įrašų iš įvykių Maidane parodymas, pasitelkiant „Youtube“ ar vertikaliai paverstu telefonu filmuotus kadrus. Visų pirma – tai autentiški kadrai, o antra – būtent taip įvykius Maidane už Ukrainos ribų matė šimtai tūkstančių.
E.Grappe viso filmo metu tarsi vis labiau suka įtampos rankenėlę, neleisdamas atsipalaiduoti, o karščiausiu tašku tampa Europos čempionatas. Susitikimas su buvusiu Ukrainos rinktinės treneriu, kuris dabar dirba su Rusija, dėl patogumo einant į gatves plaukus trumpai nusikirpusios Sašos sprendimas vietoje pasirodymo sušukti „Laisvę Ukrainai“, o viso to centre – žinia apie į ligoninę patekusią mamą.
Sprendimas įtampos taškus filmuoti judančia, šiek tiek drebančia kamera virsta dar vienu žiūrovą įsitempti priverčiančiu rezultatu. Tai leidžia kartu su Olga išgyventi visų įvykių sprogimą.
Atsiranda ir savotiškas sunkumo, prislėgimo jausmas.
Dokumentinio stiliaus įtampa net keletą kartų priverčia norėti tarsi stabdyti filmą ir leisti apmąstyti veiksmų planą. E.Grappe prie egzistencinių klausimų prideda vidinę kovą, sudėtingą jaunos sportininkės charakterį, kurie tik pučia įtampos burbulą, kuris galiausiai sprogsta.
„Olga“ viso filmo metu verčia galvoje sukti klausimus ir duoda peno pamąstymams netgi sugrįžus namo. 2014 metais Ukrainoje prasidėjusio Maidano revoliucijos tema nagrinėta iš įvairiausių kampų, bet E.Grappe žvilgsnis per gimnastės gyvenimo prizmę leidžia naujai pažiūrėti į įvykius, kuriuos stebėjome ir išgyvenome sutelkę visą dėmesį.
Įdomiu E.Grappe sprendimu tapo žvilgsnis į įtampos metu dažnai pasireiškiančią savidestrukciją – su tuo susiduria ir Olga, kuri nepaisydama skausmų save raminti bandė vieninteliu būdu, kuris veikė toli nuo namų – treniruotėmis.
Pastaroji tema verta nagrinėti kone atskirai, nes sporto pasaulyje yra dažnesnė nei norėtume.
Nors „Olgos“ trukmė – 1 valanda ir 27 minutės, pačios juostos poveikis – gerokai ilgesnis. Epilogas gerokai nuramina žiūrovą, leidžia jam pažvelgti į Olgos ateitį, jos sugrįžimą į Ukrainą, tačiau kartu ir paruošia bent kelioms valandoms apmąstymų.
Ar įmanoma siekti tikslo sporte, kai nuolat baiminiesi dėl mamos gyvybės? Kaip susikaupti, kuomet tavo draugai prisideda prie pokyčių įžūlios korupcijos surakintoje tėvynėje? Kaip Maidaną matė Vakarų Europa? Kokius sprendimus turi priimti 15-metė? O ką darytumėte jūs?
„Olga“ nėra tobulas filmas – įvykiai Maidane vyko gerokai platesniu mastu nei matome. Neturint platesnio konteksto vienas reikšmingiausių Ukrainos istorijoje įvykių gali netekti dalies savo svorio arba netgi būti netinkamai suprastas.
Klausimų kelia ir kai kurių personažų linijos, kurios sudomina, bet taip ir lieka neplėtojamos – pavyzdžiui jos senelio ar pačios Olgos iš Šveicarijos rinktinės išstumtos sportininkės arka.
Tačiau E.Grappe filmas atveria akis ir parodo, kiek daug sudėtingų ir painių sluoksnių slypi po sprendimais, kaip visa tai gali paveikti asmenybę ir kaip sportas gali virsti išsigelbėjimu, vienintele stabilia kolona jaunam žmogui, kuris atsiduria verpete, pasiglemžiančiame net ir labiausiai patyrusius suaugusiuosius.
Net jeigu „Olga“ ir neprivers jūsų prisėsti ir gerai apgalvoti, ar tokiose situacijose iš viso yra teisingiausias kelias, šį filmą dar paminėsite ateityje – ar tai būtų įdėmus ir barjerus verčiantis A.Budiaškinos žvilgsnis, ar šeimas išskiriantys įvykiai.
Štai man stebint „Olgą“ teko prisiminti baltarusių sportininkę Krysciną Cimanouskają, kuri iš Tokijo žaidynių tarsi detektyve bėgo nuo Baltarusijos pareigūnų rankos.
