Plokštelėje – dešimt kūrinių, trunkančių 37 minutes. Albumas įrašytas studijoje „Universal“. Jame yra dvi jau pažįstamos dainos – „I Still Have Faith in You“ ir „Don’t Shut Me Down“, kurias grupė išleido prieš keletą savaičių. Visos dainos sukurtos „senosios“ ABBA stiliumi – melodinga popmuzika su disko elementais.
O 2022-ųjų pavasarį Londono olimpiniame parke ABBA surengs koncertą, kuriame, kaip tikimasi, nuskambės dar viena nauja daina.
Klausytojai išvys visus grupės narius – Agnethą Fältskog (71 m.), Björną Ulvaeusą (76 m.), Benny Anderssoną (74 m.) ir Anni Frid Lyngstad (75 m.).
Grupė ABBA atsirado iš bendraminčių sambūrio. 1966-ųjų birželį du garsiausi švedų muzikos kolektyvai – poprokeriai „The Hep Stars“, su kuriais koncertuodavo B.Ulvaeusas, ir folkgrupė „The Hootenanny Singers“, kurioje grojo B.Anderssonas, susidūrė viename koncerte, virtusiame ilgu vakarėliu.
Björnui ir Benny dūzgės baigėsi ryte parke, kur jiedu traukė dainas, o galiausiai sutarė burti grupę.
ABBA susiformavo per meiles. Agnetha susipažino su Björnu dar būdama 17 metų – jie kartu koncertuodavo ir netgi spėjo susižadėti, bet po to išsiskyrė, kad 1969-aisiais vėl susieitų.
Tais pačiais metais Benny susipažino su antra būsimąja ABBA vokaliste Anni Frid – abu jie kaip solistai dalyvavo „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje.
Grupė susibūrė iš ambicijų. Po solinių bandymų šturmuoti „Euroviziją“ muzikantai nutarė į tarptautinį vokalinį konkursą prasibrauti kolektyvinėmis pastangomis: 1973-iaisiais Švedijos nacionalinėje atrankoje jie atliko dainą „Ring Ring“.
Vietos spauda kompoziciją pavadino perspektyviausiu atrankos nugalėtoju, tačiau, daugelio nuostabai, ji užėmė tik trečiąją vietą.
Į dainų konkursą tuomet nuvyko grupė „The Nova“ ir užėmė 11-ąją vietą. Beje, „Ring Ring“, įtraukta į to paties pavadinimo debiutinį ABBA albumą, vis tiek Švedijoje tapo hitu.
Legendinis grupės pavadinimas atsirado jau išleidus pirmąją plokštelę, kurią muzikantai pasirašė vardais. Santrumpą ABBA iš tų pačių vardų sugalvojo Benny, ieškojęs kolektyvui patogaus tarptautinio pavadinimo.
Iš dalies prie jo prisidėjo ir bendravardė Švedijos jūrų produktų perdirbimo kompanija – jos savininkai bent jau užtikrino neprieštarausiantys, jeigu grupė vadinsis taip pat.
Nenuostabu, kad ABBA muzikantai taip stengėsi patekti į „Euroviziją“ – daugumai to meto grupių tai buvo vos ne vienintelis būdas pranešti apie save Europai.
1974-aisiais grupei pavyko laimėti nacionalinę atranką. Per konkursą jie atliko dainą „Waterloo“ ir užėmė pirmąją vietą. Ji tapo pirmuoju tarptautiniu ABBA hitu, pakilusiu į populiariausių dainų sąrašų viršūnę ne tik Europoje, bet ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje.
Tais pačiais metais išėjo grupės antrasis albumas, pavadintas pergalingojo hito vardu.
Daugelis „Eurovizijos“ laimėtojų po trumpalaikės šlovės dingdavo nebūtyje, bet ne ABBA. Kiekviename po „Waterloo“ pasirodžiusiame albume atsirasdavo bent po vieną tarptautinį hitą.
1975 m. išleistoje plokštelėje „ABBA“ jų buvo net trys – „SOS“, „Mamma Mia“, „I Do, I Do, I Do, I Do, I Do“.
Užsienis nuo ABBA nosies nesuko, bet tėvynėje padėtis buvo visiškai kitokia: popgrupės sėkmę užsienyje atvirai nepalankiai vertino itin plačios alternatyviosios muzikos scenos atstovai, palaikantys kairiąsias idėjas ir pasisakantys prieš kūrybos sukomercinimą.
Po ABBA pergalės „Eurovizijoje“ 1974-aisiais kitas konkursas buvo surengtas Stokholme.
Tai sukėlė šio judėjimo narių protestus. Įsitikinę, kad iš muzikos negalima daryti varžybų, jie, boikotuodami „Euroviziją“, surengė alternatyvų festivalį.
Jis sukėlė tokį atgarsį visuomenėje, kad iš dalies dėl to 1976-aisiais Švedija atsisakė dalyvauti „Eurovizijoje“.
Tačiau visi tie protesto balsai blanko prieš grupės euforiją – keistais kostiumais vilkintys muzikantai atrodė kaip idealūs superherojai.
Artistų superherojizmą rodė jų gebėjimas kurti vieną hitą po kito, taip pat nepaprastas darbštumas – savo muzikinę karjerą jie vertino kaip sunkų ir svarbų darbą, sykiu aplenkdami rokenroliškus spąstus – priklausomybę nuo narkotikų, viešus skandalus.
Maža to, nors ABBA kūryba to meto popmuzikos kontekste buvo aiškiai tradicinė, grupė nesidrovėjo eksperimentuoti kitose srityse.
Ji viena pirmųjų pradėjo savo muziką reklamuoti trumpametražiais klipais, o jų albumas „The Visitors“ tapo vienu pirmųjų, išleistų kompaktiniame diske.
O ir kūryboje ABBA vargu ar kartojosi – kiekvienas iš daugybės jų hitų, ar tai būtų „Mamma Mia“, „Fernando“, „Dancing Queen“, „Knowing Me, Knowing You“, „The Name Of The Game“, „Take A Chance On Me“, ar „The Winner Takes It All“, nepanėšėjo į ankstesnius tiek skambesiu, tiek tekstais. Pastarieji kasmet darėsi vis asmeniškesni ir niūresni.
Naujų dainų kūrimas ir alinančios gastrolės atsiliepė muzikantų asmeniniam gyvenimui – namuose jų laukė vaikai, tačiau pasaulinis populiarumas atskyrė artistus nuo įprasto gyvenimo.
Apie santykių problemas netrukus sužinojo visuomenė – 1978-ųjų pabaigoje išsiskyrė Agnetha ir Björnas (jų santuoka truko aštuonerius metus), 1981-aisiais po trejų metų santuokos – Frid ir Benny.
Spaudoje artistai daug kartų tvirtino, kad jų skyrybos buvo „pozityvios“.
Vėliau Agnetha paneigė šiuos pareiškimus: „Tai buvo parodomasis elgesys. Akivaizdu, kad nėra tokio dalyko kaip laimingos skyrybos, ypač kai į jas įtraukti vaikai.“
Nors santykiai ir komplikavosi, grupė toliau koncertavo, kūrė naujas dainas, kuriose, be kita ko, skambėjo vis daugiau išsiskyrimo motyvų.
Dainas, pasirodžiusias po skyrybų (pavyzdžiui, Björno „The Winner Takes It All“), klausytojai vertino kaip autobiografines.
„The Winner Takes It All“ atlikėja Agnetha vėliau sakė, kad neprieštaravo tokiam dvasiniam apsinuoginimui: „Aš nebuvau prieš dalytis tuo su publika.
Nejutau, kad tai netinkama. Toje dainoje tiek visko – ne tik to, ką jautėme aš arba Björnas, bet ir to, per ką perėjo Frid ir Benny.“
Nenuostabu, kad dėl tokio posūkio į niūrias nuotaikas ABBA karjera baigėsi albumu „The Visitors“, kurio titulinė daina panardina klausytojus į Šaltojo karo realijas – joje dainuojama apie disidentą, kurio areštuoti ateina specialiųjų tarnybų bendradarbiai.
Tačiau ir daugelio ankstesnių linksmai skambančių grupės hitų tekstai siunčia gana tamsias žinutes: ABBA dainuoja arba apie nuodingus santykius, arba apie nenumaldomai bei negrįžtamai bėgantį laiką, arba apie viską kartu ir dažniausiai skambant kontrastingai žvaliai, gyvai, lengvai popmuzikai.
Kita vertus, ko čia stebėtis – juk tai grupė, kuriai pirmąjį tarptautinį pripažinimą pelnė daina, kurioje meilė lyginama su Napoleono Bonaparte’o pralaimėjimu prie Vaterlo.
Tyliai, be oficialių pareiškimų ABBA baigė karjerą 1982 metais.
Per keletą dešimtmečių Švedijoje atsirado nemažai pasaulinio lygio žvaigždžių, bet vargu ar kuri jų galėtų populiarumu pasivaržyti su legendine grupe.
2021-ųjų rugsėjį kolektyvas pranešė apie netrukus pasirodysiantį naują, devintąjį, albumą „Voyage“. Dėl ko grupė nusprendė grįžti po šitiek metų?
Tikrai ne dėl pinigų – muzikantai, per visą aktyviąją karjerą investavę į verslą, dabar yra multimilijonieriai.
„Populiarumo gaivinimas“ irgi atrodo abejotina priežastis.
Per visus tuos metus ABBA dainos taip įsišaknijo masinės kultūros kraštovaizdyje, kad naujametėse diskotekose ar per asmenines šventes skambanti „Dancing Queen“ atrodo neatskiriama tų renginių dalis.
Pasak pačių artistų, viskas kur kas paprasčiau – jie tiesiog prisiminė, kaip smagu buvo kartu kurti muziką.
Kodėl būtent dabar? „Norėjome tai padaryti anksčiau negu numirsime“, – paaiškino Björnas.
Naujasis ABBA projektas iš dalies atrodo kaip bandymas priešintis negrįžtamai bėgančiam laikui – tam pačiam, apie kurį muzikantai dainavo savo ankstyvosiose dainose.
Maža to, kad švedai naująsias dainas kūrė sąmoningai ignoruodami šiuolaikines popmuzikos madas, – albumo pristatymui jie nutarė panaudoti kompiuterine grafika atjaunintas jų pačių skaitmenines versijas (ir vėl pasitelks pažangias technologijas muzikai reklamuoti).
„Voyage“ – tai išties kelionė. Kelionė laiku atgal, įžūliai atmetanti 40-metę popindustrijos raidos istoriją, sugrąžinanti ištikimiausius ABBA gerbėjus į laikus, kurie dabar atrodo šviesesni ir geresni.
Be to, dabartinėje sumaišties epochoje tokia kelionė daugeliui tiesiog būtina.
Parengė Matilda Aleksandravičė
