Metus keliavęs po Amerikos, Europos, Azijos bei Australijos kino festivalius „Šuolis“ pagaliau pasiekė Lietuvą – jau rodomas kino teatruose. Tai bene brangiausias dokumentinis filmas šalies kino istorijoje.
Filmas itin sužavėjo tarptautinę publiką ir jau pelnė septynis apdovanojimus – tiek profesionalų komisijų, tiek žiūrovų.
Juosta pasakoja apie buvusį sovietinio laivo „Sovetskaja Litva“ radistą Simą Kudirką (91 m.), kuris Šaltojo karo metu bėgdamas iš „peklos“, kaip pats pavadino sovietinę sistemą, iš sovietų laivo peršoko į amerikiečių kranto apsaugos laivą „Vigilant“ ir pasiprašė politinio prieglobsčio.
Tačiau „Vigilant“ kapitonas Ralphas E.Eustisas pakluso admirolo Williamo B.Elliso įsakymui ir bėglį sugrąžino jo reikalavusiems sovietams.
Lietuvio radisto, tuo metu dar tik 40-mečio vyro, dramatiško šuolio data – 1970-ųjų lapkričio 23-ioji.
Incidentas sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Sovietų Sąjungoje.
„Lietuvio iš Griškabūdžio likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas, – sakė G.Žickytė. – Paprastas žmogus tapo žmogaus laisvių pažeidimo simboliu.“
Visame pasaulyje kilusios masinės demonstracijos už S.Kudirką ir Baltijos šalių nepriklausomybę ir JAV lietuvių pastangos lėmė, kad dešimčiai metų „už tėvynės išdavimą“ įkalintas vyras po trejų metų buvo išleistas ir 1974 metais su šeima emigravo į JAV.
Apie drąsų jūreivį parašyta daug straipsnių, kelios knygos. Viena jų – Algio Rukšėno „Gėdos diena“ – tapo privaloma JAV karinio jūrų laivyno kursantams. Amerikoje buvo sukurtas vaidybinis filmas „Simo Kudirkos pabėgimas“ („The Defection of Simas Kudirka“), pelnęs du „Emmy“ apdovanojimus.
2007 metais S.Kudirka su žmona Genute (mirė 2015 m.) apsisprendė visam laikui grįžti į Lietuvą ir apsigyveno Pilviškiuose (Vilkaviškio r.).
G.Žickytės filme laisvės kovos simboliu tapusio žmogaus istorija pasakojama žvelgiant į praeitį jos dalyvių akimis. Ekrane apie tai kalbantys vyrai netramdo ašarų.
Prisiminimai – tarsi surandėjusi žaizda. Jeigu būtų galima viską pakartoti, tikriausiai kiekvienas jų dabar elgtųsi kiek kitaip. Nes tas šuolis pakeitė ne vieno žmogaus gyvenimą.
– Kodėl S.Kudirkos istorija jus patraukė ir kiek metų buvo kuriamas filmas?
– Tiksliai negalėčiau įvardyti, kiek metų jis buvo kuriamas. Gal daugiau nei penkerius, gal kiek mažiau.
Apie Simą išgirdau prieš kokius septynerius metus, kai dar nebuvau sukūrusi „Meistro ir Tatjanos“. Tada Los Andžele rodžiau savo filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011 m.). Buvo gal 2013 metai.
Apie S.Kudirką man papasakojo Los Andžele gyvenantis kino prodiuseris Marius Vilūnas. Jis buvo įsitikinęs, kad šio jūreivio istorija – mano tema.
Su filmų temomis – kaip su meile. Juk vienas žmogus kažkodėl paliečia širdį, o kitas ne. Tas pat nutinka ir su išgirsta istorija – viena atsiliepia viduje, pradeda jaudinti, užvaldo mintis, o kita nė kiek nesuvirpina širdies.
Laisvė – pasikartojanti tema mano kūryboje. Gal todėl, kad pati esu „perestroikos“ vaikas. Man buvo dešimt metų, kai Lietuva tapo laisva. Tas laikas įsirėžė visam gyvenimui.
– Kaip į filmą reagavo užsienio žiūrovai?
– Filmo tarptautinė premjera įvyko pernai spalio mėnesį. Nuo to laiko jis buvo parodytas daugybėje šalių ir toliau keliauja po pasaulį.
Lietuvoje „Šuolį“ būtume parodę anksčiau, bet dėl pandemijos kino teatrai buvo uždaryti, o aš nenorėjau savo šalyje jo rodyti virtualiai. Kitose šalyse filmas buvo rodomas ir kino teatruose, ir virtualiai.
Užsienyje filmas buvo labai šiltai priimtas. Išgirdau daug komplimentų, nuoširdus dėmesys jaudino. Buvo gera pamatyti, kad lietuvio laisvės šuolio istorija randa atgarsių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Nors įvykusi prieš 50 metų, ji aktuali kaip niekad.
Daug kas sakė, kad po filmo įsimylėjo pagrindinį herojų. Nors dėl pandemijos Simas negalėjo su manimi vykti į festivalius, stengiausi, kad jis pajustų žiūrovų reakcijas.
Po filmo peržiūrų per susitikimus su žiūrovais per rankas paleisdavau savo mobilųjį telefoną ir žmonės su Simu kalbėdavosi, siųsdavo sveikinimus, reikšdavo susižavėjimą.
Kai kuriose šalyse nufilmavau vaizdo klipus. Belgijoje žiūrovai salėje padainavo dainą apie laisvę ir pabaigoje skandavo: „Simui! Simui!“ Maskvoje filmas buvo rodomas per Simo gimtadienį. Visa salė jam dainavo „Su gimimo diena!“
Simas filmą matė kompiuteryje. Jis labai emocingai reagavo, komentavo, nenustygo vietoje. Aš netgi pradėjau filmuoti jo reakcijas.
Premjeroje Lietuvoje jis, deja, negalėjo dalyvauti dėl sveikatos. Susitikau su juo po premjeros. Pasidalinau įspūdžiais, parodžiau vaizdo įrašą iš premjeros.
Jis negalėjo patikėti, kad salė atsistojusi tiek ilgai plojo.
Kartu su Simo šeima aptarėme, kaip jis galėtų pažiūrėti filmą kino teatre su nedaug žmonių, kad nors šiek tiek gyvai pajustų žiūrovų reakciją.
– Prisiminkite pirmą susitikimą su S.Kudirka? Ar jis iš karto sutiko, kad būtų kuriamas šis filmas?
– Buvo karšta liepos diena, paskambinau Simui. Jis pakvietė pas jį atvažiuoti traukiniu. Pasiėmiau ir sūnų Teodorą.
Per pirmą susitikimą jis į pasiūlymą kurti filmą reagavo skeptiškai. Sakė, kam čia įdomi jo istorija, įvykusi prieš daug metų, siūlė geriau pasikalbėti apie dabartį.
Bet jis matė mano atkaklumą, visos filmavimo komandos dideles pastangas. Simui esu nepaprastai dėkinga, kad būdamas garbingo amžiaus jis sutiko leistis su manimi į tą ilgą kelionę ir visa tai iš naujo išgyventi.
Vėliau Simui pasakiau: „Jei būčiau pirmą kartą pasakiusi: „Vyksime į Ameriką. Ir ne kartą. Lipsime į laivą, į kurį prieš 50 metų peršokai, susitiksime su įvairiais žmonėmis“, tu tikriausiai mane būtum išspyręs pro duris.“
Dokumentikos grožis, nuostabumas ir žavesys yra laiko tėkmėje, netikėtumuose pamažu susipažįstant su savo herojais.
– Tikriausiai teko susidurti ir su įvairiais sunkumais?
– Esu labai dėkinga visiems, kurie prisidėjo prie šito filmo. Neapsakomai apsidžiaugiau, kai galų gale po pusantrų metų gavome leidimą patekti į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“.
Praėjus penkiasdešimčiai metų po Simo šuolio tas laivas dar buvo veikiantis.
Po mūsų filmavimo jis išvyko į paskutinę šešių mėnesių kelionę prie Kubos krantų gaudyti narkotikų prekeivių, o vėliau turėjo būti supjaustytas.
Kad patektume į laivą, reikėjo atlikti daugybę biurokratinių ėjimų. Dėl šio filmo Amerika man tapo geriau pažįstama. Ten nepaprastai daug popierizmo, biurokratijos, taisyklių. Bet kai pagaliau atsidūrėme laive, įgula mums buvo pasirengusi viskuo padėti.
Mums buvo pranešta, kad laivas, išplaukęs į atvirą jūrą, tris dienas dreifuos, o paskui plauks link Kubos. Tai reiškė, kad įgula buvo pasirengusi stovėti dėl mūsų filmo.
Visi jūreiviai buvo geranoriški. Kapitonas pasakojo, kad S.Kudirkos istoriją mokėsi studijų metais. Visi norėjo susipažinti su Simu, pabendrauti.
Lietuvoje filmavome karinių jūrų pajėgų laive, nes laivo „Sovetskaja Litva“, iš kurio Simas peršoko į amerikiečių laivą, nebėra. Bet radome panašų sovietinį laivą.
Didžiausią dalį pinigų išleidome archyviniams JAV televizijų kadrams. Kai kurių filmuotų reportažų minutės kaina siekė 15 tūkst. dolerių, tačiau vis tiek ieškojau galimybių, kaip juos įsigyti.
Turėjome ir privačių rėmėjų, kurie patikėjo manimi, filmo idėja. Esu jiems be galo dėkinga.
Turėjau tikslą susitikti su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi ir patarėju nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingeriu. Man sakė, kad tai neįmanoma. Tačiau susitikimas puikiai pavyko.
Kurdama šį filmą supratau, kad visada galima paskambinti arba parašyti du kartus.
Pavyzdžiui, sužinojau, kad po to įvykio ABC turėjo filmuoti spaudos konferenciją Niujorke. Paskambinau jiems, išgirdau, kad tokios filmuotos medžiagos nėra. Paskambinau kitą dieną, atsiliepė kitas žmogus – gal kruopštesnis, gal geresnės nuotaikos – paieškojo ir rado.
Filme naudojame amerikiečių vaidybinės juostos „Simo Kudirkos pabėgimas“ kadrus. Reikėjo išsipirkti teises į tą filmą.
Montuodama medžiagą naudojau prastesnės kokybės filmo kopiją. Maniau, kad įsigijusi teises gausiu originalią filmo versiją ir pakeisiu kokybiška medžiaga.
Brangiai sumokėjome už teises į filmą, bet paaiškėjo, kad jų teikėjai neturi originalaus filmo.
Nutariau paieškoti DVD tikėdamasi geresnės kokybės vaizdo. Ieškodama atsitiktinai radau žmogų, kuris originalią filmo juostą pardavinėjo vos už 300 dolerių. Nusipirkau, skaitmenizavau ir išėjo puiki kokybė.
– Kaip sekėsi bendrauti su kitais filmo herojais?
– Tai buvo jaudinantys susitikimai. Buvęs laivo „Vigilant“ kapitonas R.E.Eustisas parašė, kad šį rudenį sukanka apvalus jubiliejus, kai jis įstojo į pakrantės apsaugą.
Jis teigė, kad šis filmas bus pagrindinis šventės pokalbių motyvas.
Šis kapitonas apie tą įvykį informavo Bostoną ir Vašingtoną. O tuo metu Simas buvo paslėptas tualete ir laukė, kuo viskas pasibaigs. Incidentas laive truko aštuonias valandas.
Kapitonas nenorėjo grąžinti Simo, bet laivyno admirolas įsakė atiduoti bėglį sovietams.
Tai, kaip vėliau susiklostė lietuvio likimas, prilygsta stebuklui. Neabejingi žmonės aukojo savo jėgas, laiką, pinigus bandydami išlaisvinti Simą – žmogų, kurio jie visiškai nepažinojo.
Jie žinojo tik jo vardą ir buvo matę nuotrauką, nes amerikiečių laive bėglys savo jūreivio dokumentą atidavė kapitonui. Jame buvo mažytė nuotrauka – vienintelis atvaizdas, kuris keliavo iš laikraščio į laikraštį.
Amerikoje buvo kilęs didelis sujudimas, ilgai buvo aiškinamasi, kas kaltas.
Laivo kapitonas po to įvykio irgi išgyveno didelę dramą. Už bausmę jis buvo perkeltas į kranto tarnybą ir daugiau niekada neišplaukė į jūrą.
O juk tada jis buvo jaunas kapitonas, tik pradėjęs tarnybą laive. Bet jis stojiškai susitaikė su tuo, kad buvo priverstas nutraukti karjerą.
Nors iššūkių dėl šio filmo teko daug, manau, kad man pasisekė – pavyko patekti į laivą, pavyko rasti buvusius kariškius, politikus.
Tik nepavyko pafilmuoti Vladimiro kalėjime Rusijoje, kur Simas buvo įkalintas. Bet mes kitais būdais parodėme kalėjimą ir lagerius.
– Kokie tolesni jūsų kūrybiniai planai?
– Kuriu filmą apie buvusį sporto komentatorių Antaną Paulaitį, kuris prieš 30 metų dingo be žinios, buvo paskelbtas mirusiu ir netikėtai atsirado Rusijoje.
Filmuojame, bet aš neskubu. Filmo herojus labai kinematografiškas, mes stebime, kaip jis nuo nulio kuria savo gyvenimą iš naujo.
Du filmus turiu baigti anksčiau. Vienas – apie šviesaus atminimo profesorę teatrologę Ireną Veisaitę, kurią pradėjau filmuoti prieš pat prasidedant pandemijai.
Be to, su prancūzais kuriame filmą Sankt Peterburge – apie gatvės fotografę Mašą Ivanšitsovą, kurios niekur nepublikuotas 30 000 negatyvų archyvas buvo atrastas palėpėje jau po jos mirties.
– Jūsų vyras Eitvydas Bajarūnas yra paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje.
Daugiau nei prieš metus su sūnumi Teodoru į Maskvą išvykote ir jūs. Kaip teka jūsų gyvenimas ten?
– Gal ir gerai, kad pandemija buvo apribojusi judėjimą ir aš negalėjau tiek keliauti, kiek būtų reikėję pristatinėjant filmą. Juk būtų buvę sunku atsisakyti vykti į Naująją Zelandiją ar Pietų Korėją atsiimti prizo.
Dabar tai dariau virtualiai ir galėjau daugiau laiko praleisti su šeima. Kaip ambasadoriaus žmona turiu ir įsipareigojimų – tenka rengti įvairias vakarienes, dalyvauti renginiuose, megzti pažintis ir kitais būdais reprezentuoti šalį.
Bendraujame su kitų šalių ambasadoriais ir jų antrosiomis pusėmis. Visi domisi mano kuriamais filmais, tad turime apie ką pasikalbėti.
Maskvoje esu atradusi mėgstamų vietų. Didelių atstumų ir automobilių spūsčių nejaučiu. Ambasada ir mūsų rezidencija yra miesto centre. O aš labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis.
Nemaniau, kad ten taip greitai ir lengvai prisitaikysiu. Gal padeda žinojimas, kad ten esame laikinai. Džiaugiuosi, kad Teodoras lengvai apsiprato mokykloje, susirado draugų.
