Filmas „Bridžitos Džouns dienoraštis“ („Bridget Jones’s Diary“) – to paties pavadinimo britų rašytojos Helen Fielding romano, parašyto dar 1996 metais, ekranizacija.
Jo herojė 32 metų Bridžita Džouns atkakliai kovojo su vienatve, kompleksais ir antsvoriu, daug gėrė, rūkė ir dažnai persivalgydavo. Taip pat – žanro klasika – įsimylėdavo gražuolį bosą, palikdama už borto „gerą vaikiną“‚ kurį jai piršo giminės.
Siužetas tikrai ne superoriginalus, bet dėl žaižaruojančio H.Fielding humoro jausmo knyga tiesiog sužavėjo publiką ir sulaukė palankių kritikų atsiliepimų.
Romanas atsirado iš laikraščio „The Independent“ skilčių, kurias rašė Helen.
Iš pradžių rašytoja buvo paprašyta pasakoti istorijas apie save – tiksliau, apie netekėjusios Londono gyventojos kasdienybę.
Kaip prisiminė Helen, „nors man ir reikėjo pinigų, taip atvirauti apie save atrodė per drąsu ir netgi gėdinga. Pasiūliau vietoj to anonimiškai rašyti skiltį apie išgalvotą komišką heroję. Maniau, kad niekas jos neskaitys ir po kokio pusantro mėnesio ją nutrauks dėl kvailumo.“
Tačiau skiltis nenutrūko ir darėsi vis populiaresnė, skaitytojai net rašė Bridžitai laiškus. Kai paaiškėjo autorystė, leidykla pasiūlė H.Fielding straipsnių pagrindu sukurti knygą (tuo metu ji jau buvo išleidusi vieną romaną, bet jis neturėjo komercinio pasisekimo).
„Bridžitos Džouns dienoraštis“ iš karto šoko į britų bestselerių sąrašo viršūnę ir buvo išrinktas Anglijos 1997-ųjų knyga, o vėliau sulaukė sėkmės ir užsienyje.
Apie Bridžitos Džouns istorijos ekranizavimą prabilta dar iki knygos pasirodymo.
Ericas Fellneris, britų kino kompanijos „Working Title Films“ direktorių tarybos narys, paaiškino: „H.Fielding skiltys laikraštyje „The Independent“ buvo juokingos ir puikiai perteikė to meto nuotaikas. Jos pasakojo apie netekėjusios merginos gyvenimą, bet pasakojo naujai ir taip, tarsi ji iš esmės būtų antiherojė.
Helen sukūrė ne tokią heroję, kokia ji norėtų būti, bet tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Sužinoję, kad iš skilčių kurs knygą, mes iškart pareiškėme norį įsigyti teises. Mes baisiai užsigeidėme sukuri filmą.“
Vadovauti filmavimui buvo pakviesta režisierė Sharon Maguire, kuriai tai buvo debiutas vaidybiniame kine: anksčiau ji kūrė dokumentines juostas ir reklamas.
Sharon pasakojo: „Helen rašė apie mūsų gyvenimą ir darė tai labai juokingai.
Kai ką panašaus matėme „Sekse ir mieste“ – šio serialo herojės, kurioms per trisdešimt, po visų savo romanų suvokia, kad galiausiai yra vienos, be vyrų ir vaikų.
Taip ir mes, 30-metės, elgėmės kaip 17-metės, puikiai leidome laiką, bet vis dėlto negalėjome išsisukti nuo klausimų apie santykius, karjerą ir biologinį laikrodį.“
Režisierės žodžius reikia suprasti tiesiogine prasme, juk viena knygos personažių buvo nukopijuota nuo jos – ta pati Bridžitos Džouns draugė Šeron.
Mat H.Fielding ir Sh.Maguire seniai draugavo, kaip tik rašytoja ir pasiūlė savo draugę į režisierius.
Knygą paversti scenarijumi padėjo Richardas Curtisas, kuris anksčiau bendradarbiavo kuriant pagrindinius britų komiškus filmus, tarp jų – „Poną Byną“, „Ketverias vestuves ir vienas laidotuves“, „Noting Hilą“.
Žiniasklaidą labiausiai domino, kas vaidins Bridžitą Džouns. Kaip pasakojo filmo kūrėjai, jie jau turėjo pretendenčių į vaidmenį, kai staiga paskambino Renee Zellweger agentas ir pasiūlė pasvarstyti „merginos iš „Džerio Magvairo“ kandidatūrą.
Aktorė tuo metu jau buvo suvaidinusi maždaug dešimtyje filmų, bet žiūrovams įsiminė kaip tik iš sportinės dramos su Tomu Cruise’u.
„Bridžitos Džouns dienoraščio“ komandai pasirodė daugiau nei keista kviesti atlikti pagrindinio vaidmens aktorę, kilusią iš Teksaso, tačiau jos agentas taip įkalbinėjo prodiuserius susitikti su Renee, kad jie sutiko.
„Neįtikėtina, bet ji pribloškė mus visus. Tai buvo tikra Bridžita, žaviai pažeidžiama ir juokinga. Mes patvirtinome jos kandidatūrą ir kas prasidėjo – visuomenės pasipiktinimas, kuris mus net išgąsdino.
Stengėmės, kad Renee apie tai nesužinotų“, – pasakojo E.Fellneris.
Kad 32 metų R.Zellweger galėtų įlįsti į anglės kailį ir patobulinti tartį, buvo nutarta, jog atvyks į Londoną prieš tris mėnesius iki filmavimo pradžios. Jai buvo pasamdytas anglų kalbos tarties treneris.
Aktorė gyveno įprastą gyvenimą, važinėjo metro, vaikščiojo į vietos restoranus, netgi buvo įtaisyta stažuotoja leidykloje „Picador“ – toje pačioje, kuri išleido H.Fielding knygą.
Ten aktorė vykdė įvairius pavedimus išgalvota Bridžitos Kevendiš pavarde. Anglijoje ją mažai kas pažinojo, todėl Renee galėjo ramiai tvarkyti kasdienius reikalus.
„Ji atsakinėdavo į telefono skambučius, pilstydavo kavą ir darydavo kserokopijas. Niekas iš kolegų jos neatpažino, patarinėdavo karjeros klausimais ir atsargiai domėjosi, kodėl ant jos stalo stovi Jimo Carrey (tuomečio Renee draugo) nuotrauka“, – rašė interneto svetainė Hollywood.com.
Kaip pasakojo režisierė Sh.Maguire, iš pradžių niekas neįsivaizdavo filmo užmojo ir jį laikė daugiau nepriklausomo kino juosta. Bet netrukus prie aktorių prisidėjo tikros žvaigždės: Hugh Grantas sutiko vaidinti Danielį Kliverį, o Marko Darsio vaidmuo sudomino Coliną Firthą.
Anot režisierės, ekrano Bridžita Džouns taip patiko žiūrovams ne tik todėl, kad išties buvo juokinga.
„Ji įkūnijo mintį, kad mes, ne itin grakščių formų 30-metės, galime tapti netgi ne vieno, o dviejų pritrenkiamų vyrukų susižavėjimo objektu.
Tai dar ir apie vienatvės baimę. Feminizmo epochoje, kai moterys turi tiek daug pasirinkimo galimybių, baimė būti vienai, kaip ir anksčiau, jas labai slegia“, – kalbėjo Sh.Maguire.
Filmui R.Zellweger priaugo svorio, tiesa, pasak Sh.Maguire, ne tiek daug, kaip teigė žiniasklaida: „Tikriausiai žmonės priprato matyti ekrane labai lieknus aktorius ir atrodo, kad jie neturi jokių problemų, nes visi gražūs ir grakštūs.“
Bridžita ekrane turėjo skirtis nuo Holivudo žvaigždžių. Ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino kostiumai – jos drabužiai visada atrodė taip, tarsi būtų jai per maži.
Pasak žiniasklaidos, R.Zellweger prieš filmavimą priaugo apie septynis kilogramus. Šį procesą kontroliavo dietologas-endokrinologas, kuris žvaigždei parengė mitybos programą – kaip rašė „The Guarian“, „tris visavertes maisto porcijas per dieną, daug užkandžių ir jokių treniruočių.“
Dar viena po filmo pasirodymo ekranuose daugiausia aptarinėjamų temų buvo liekninamieji apatiniai drabužiai, kuriuos dėvėjo herojė.
Sh.Maguire pasakojo: „Daugiausia visi kalbėjo apie tai, ką aš išsirinkčiau: Hugh ar Coliną, dar – apie dideles kelnaites. Niekada anksčiau man neteko atsakinėti į tiek klausimų apie apatinius drabužius.
Moterys galiausiai prisipažino, kad juos dėvi, o vyrai neturėjo supratimo, kad tiek daug moterų juos dėvi.
Žodžiu, buvo atskleistos visos paslaptys.“
2016 metais Bridžita Džouns buvo įtraukta į BBC sudarytą sąrašą „7 moterys, pakeitusios bričių gyvenimą per pastaruosius 70 metų“. Be jos, ten minimos Margaret Thatcher, Beyonce.
Kultinio filmo ir knygos personažė šiame reitinge pavadinta „idealia heroje“, padariusia „didžiulę įtaką tam, kaip moterys vertina save ir kaip save mato“.
„Paprastai tokiuose sąrašuose matome idealias moteris, kurios pačios visko pasiekė, kurios viską turi. Bet Bridžita Džouns – ta herojė, su kuria daugelis moterų gali save sieti. Kiekvienas mūsų turi pažįstamą Bridžitą“, – taip savo pasirinkimą komentavo reitingo sudarytojai.
Tuo metu reakcija buvo nevienareikšmiška. Štai portalas „Mashable“ rašė: „Įtraukti išgalvotą personažę į sąrašą moterų, išties gyvenusių ir formavusių istoriją, problemiška. Bridžita gali būti kiekvieno gidė po vienišą gyvenimą, bet jos indėlis į istoriją ne toks akivaizdus... Ar išties ji padarė tokią įtaką moterų gyvenimui kaip kitos, paminėtos šiame sąraše?
Žinoma, daugelis išties sieja save su ja, ypač jei kalbame apie spaudimą, kurį moteris patirdavo dešimtajame dešimtmetyje, o ir dabar – taip pat. Kaip ir daugelis vienišių, Bridžita nuolatos girdi giminaičių ir santykius palaikančių žmonių klausimus, kodėl, būdama tokio amžiaus, ji viena.
Filmas ir knyga parodo jos bandymus kovoti su antsvoriu, geriau rengtis, mesti rūkyti, mažiau gerti ir, kalbantis su žmonėmis, atrodyti protingesnei. Bet dėmesio centre vis dėlto jos tikslas – susirasti draugą ir būgštavimai, kad numirs viena.“
Didelis klausimas, ar būtų galėjusi Bridžita Džouns atsirasti dabar, „Body positive“, nepriklausomų moterų ir judėjimo „Me Too“ epochoje, tačiau žiniasklaida toliau tiria herojės įtaką pasauliui.
Iš naujesnių publikacijų – straipsnis „Bridget vs the Millennials“ britų leidyklos „Pan Macmillan“ tinklalapyje. Jo autorė Connie Roff samprotauja, kiek „beviltiškai romantiška mergina, nuolat skaičiuojanti kalorijas ir ieškanti vyro“ aktuali dabartinei 30-mečių kartai, ir prieina išvadą, kad daugelis, kaip ir anksčiau, gerai supranta, apie ką kalba herojė: „Ar jaučiuosi stipri moteris? Taip. Ar manau, jog man būtinas partneris, kad jausčiausi harmoningai? Atvirkščiai. Ar žinau, kad visi kūnai, taip pat ir manasis, nuostabūs tokie, kokie jie yra? Savaime suprantama, taip.
Ir vis dėlto vos prieš porą metų aš taip pat kaip ji kas savaitę matuodavau tam tikras savo kūno dalis, kovodama su mintimis apie savo neidealumą. Ir žinau, kad aš ne viena tokia...
Esmė ta, kad mes užaugome Bridžitos pasaulyje. Mes buvome visai jaunos dešimtojo dešimtmečio ir amžių sandūros pasaulyje, pamišusiame dėl dietų ir antrosios pusės paieškų, pasaulyje, kuriame į moteris buvo žiūrima kaip į objektą, o lytinis priekabiavimas buvo laikomas paprasčiausiu nepatogumu.“
Galiausiai autorė daro išvadą, kad „mileniumo moterys ir toliau daug ko mokosi iš Bridžitos Džouns“: „Mes mokomės iš jos nežiūrėti į gyvenimą per daug rimtai, neleisti patriarchalinei kultūrai, kad ir kaip ji reikštųsi, versti mus manyti, jog mūsų kūnams kažkas ne taip arba kad mes privalome rasti tą paslaptingąją „antrąją pusę“… Ir, žinoma, ji primena mums, jog gyvenimas per trumpas, kad atsisakytume savo patogiausių kelnaičių.“
Ko nežinojote apie filmą?
* Svarstyta Bridžitos vaidmenį siūlyti garsioms aktorėms Kate Winslet ir Toni Collette. Tačiau pirmajai dar nebuvo 30 metų ir prodiuseriams ji pasirodė per jauna. Antroji atsisakė dėl užimtumo Brodvėjaus spektaklyje.
* Renee neatsiribodavo nuo vaidmens ir tuomet, kai filmavimo kameros būdavo išjungiamos. H.Grantas sakė pirmą kartą išgirdęs, kaip R.Zellweger kalba be britiško akcento, tik per filmavimo baigiamąjį vakarėlį.
* Knyga „Bridžitos Džouns dienoraštis“, laikraščio „The Guardian“ apklausos duomenimis, pateko į 10 romanų, kurie geriausiai vaizduoja XX amžių, sąrašą.
* Už Bridžitos Džouns vaidmenį pirmajame filme R.Zellweger buvo nominuota keliems apdovanojimams, tarp jų – „Oskarui“ ir Auksiniam gaubliui, bet negavo nė vienos statulėlės.
* C.Firtho ir H.Granto herojų peštynės buvo improvizacija. Kaip pasakojo Colinas, prieš garsiosios scenos filmavimą juodu su Hugh buvo truputį sutrikę, nes „abu pastarąjį kartą pešėsi būdami 10 metų“.
Todėl buvo nutarta peštynes filmuoti be triukų specialistų detalių nurodymų ir išėjo, kaip vėliau rašė žiniasklaida, „idealios negrabios muštynės tarp dviejų gerbiamų vidutinio amžiaus anglų prie įėjimo į graikų restoraną“.
Pasak to paties C.Firtho, iš pradžių būta idėjos „pridėti sekso“ ir priversti herojus per peštynes nusiplėšti marškinius, bet aktorių ši mintis neįkvėpė.
* Per filmavimą Renee vietoj įprastų cigarečių rūkė kažkokius „žolės“ pakaitalus, kad ir ką tai reikštų.
* Finaliniai pirmojo filmo epizodai, kuriuose sninga, išties filmuoti vasarą.
Parengė Matilda Aleksandravičė
