Radijo klausytojams L.Slepkovaitė-Butėnienė žinoma kaip laidų, transliuojamų per LRT radiją ir „LRT klasiką“, vedėja, išradingai, įdomiai ir įtraukiamai pasakojanti apie džiazo pasaulį, jo asmenybes ir madas. Tačiau ne tiek daug kas žino apie jos pomėgį – lėles Barbes, kurios jos rankose prisikelia naujam gyvenimui.
„Susižavėjau Barbe tą pačią minutę, kai sužinojau, kad tokios lėlės esama. Aš, kaip tikriausiai didžioji dalis mano kartos mergaičių, buvau apkerėta Barbės.
Šios lėlės reklamas žiūrėdavome tarsi įdomiausią serialą – per animacinių filmų kanalus laukiamiausias reginys būdavo Barbės reklama“, – pasakojo moteris, iki šiol išsaugojusi vaikystės džiaugsmą, patiriamą žaidžiant su mėgstamu žaislu.
Tėvai dukteriai Barbės nepirko – lėlė buvo per brangi. Dabartiniams vaikams turbūt nesuvokiama, kad žaislas gali tiek kainuoti, bet Barbės kaina prilygo minimaliai mėnesio algai.
Pirmąją lėlę Laima gavo aštuonerių metų per laimingą sutapimą.
Šeima turėjo giminių Australijoje. Kartą jie atsiuntė pinigų, kuriuos tuometės Lietuvos gyventojai galėjo išleisti tik vadinamojoje valiutinėje parduotuvėje. Vienas iš pirkinių tuomet ir buvo Barbė – tėvai ją padovanojo dukteriai.
„Lėlę gavau 1990-aisiais ir ji buvo tarsi vartai į vakarietišką pasaulį. Barbė buvo visai kitokia negu lėlės, su kuriomis iki tol žaidėme. Ir ne tik todėl, kad ji buvo stilinga, kokybiškais žvilgiais plaukais, – jos personažas buvo visiškai kitoks.
Tai – suaugusi moteris, savarankiškas, savimi pasitikintis, psichologiškai sveikas ir laimingas žmogus. Nuo pat atsiradimo iki šiol Barbė įkūnija laimingą moters išsipildymą. Ji skirta tam, kad mergaitė lėlėje atrastų save.
Kad ir kiek Barbė turėtų vaidmenų, kokiais pavidalais pasirodytų, esminė žinutė lieka viena: gali būti bet kuo, svajoti apie nerealiausius dalykus, bet tu gali juos įgyvendinti, pasiekti to, ko trokšti. Būtent laimė, sėkmė, pozityvumas yra vienas esminių Barbės bruožų. Dėl to ji yra ir tokia mylima.
Suaugusieji supranta šią lėlę kaip būdą transliuoti vaikams žinią, kas yra svajoti. O apie ką gali svajoti maža mergaitė? Jeigu Barbė yra prezidentė, tai žinutė, kad mergaitė gali svajoti tapti prezidente.
Jei tai rinkoje vyraujanti puošni lėlė, mes siunčiame žinutę, kad noras gražiai atrodyti taip pat siejamas su pasisekimu, laiminga ateitimi“, – pasakojo L.Slepkovaitė-Butėnienė.
Laimos draugės, kurios kaip ir ji žavėjosi Barbe, ilgainiui įgyvendino savo svajones ir pamažu nustojo žaisti.
Ji nenustojo: siuvo joms drabužius ir tėvai į tai žiūrėjo palankiai – girdi, siuvi lėlėms, pradėsi siūti ir sau. Bet ji neketino to daryti – ją žavėjo būtent lėlės. Kai suaugo, o susižavėjimas lėlėmis niekur nedingo, artimieji į tai žiūrėjo su lengva pašaipėle.
„Bet kai laukiausi savo vaiko ir žinojau, jog tai bus berniukas, supratau, kad negalėsiu prisidengti dukra žaisdama kartu, ir pripažinau sau: atėjo momentas, kai tampu suaugusia kolekcininke, atveriu tam savo biudžetą, pradedu investuoti į savo pomėgį.
Šis momentas man labai patiko. Aš nuo mažens muzikuoju, domiuosi džiazu, seku jo madas ir mano darbas visada buvo mano pomėgis.
O kai pomėgis tapo darbu, kuris pelno man duoną, hobio tarsi netekau. Tad pradėjusi kolekcionuoti lėles vėl įgijau hobį. Labai smagu jį turėti“, – šypsojosi radijo žurnalistė.
Ji ne tik kolekcionuoja Barbes, bet ir jas tobulina. Ir tai, Laimos tvirtinimu, didelė kolekcionavimo kultūros dalis.
Visi kolekcininkai perka neišpakuotas lėles dėžutėse. Bet jie negali atsispirti ir gavę jų dovanų arba pasitaikius progai pigiai nusipirkti pilną maišą nužaistų lėlių. Jų tvarkymas – dalis kolekcionavimo kultūros.
„Man visuomet atrodė, kad yra nepataisoma, jeigu lėlė apipaišyta tušinuku. Tačiau tai pataisoma – stiprus kremas nuo aknės, veikiamas šilumos, panaikina tušinuko dėmes. Sužinojau daug aksesuarų gaminimo technologijų ir kitko. Tas žinias imu ir pritaikau“, – atradimais dalijosi kolekcininkė.
Dar vienas kolekcionavimo aspektas susijęs su ekologija. Lėlių pasaulyje labai daug ir jų šeimininkai yra nemenki gamtos teršėjai.
Kolekcininkai šiek tiek amortizuoja tą blogį, propaguodami tvarų, atsakingą vartojimą – joks kolekcininkas lengva ranka neišmes lėlės, net jeigu ji jam nepatinka, – sutvarkys ir kam nors dovanos. Žinoma, ne visi tai daro ekologiniais sumetimais, bet visi per daug brangina lėles, kad lengvai su jomis išsiskirtų.
„Man labai smagu įsivaizduoti, kad išgelbėju gabalėlį plastiko atgaivindama lėlę. Daug jų bandau parduoti, bet nesusitelkiu į komerciją, nedarau to savo verslu. Jeigu pavyksta parduoti, pinigus pervedu labdaros ir paramos fondui „Rugutė“, kuris rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais.
Kiek kainuoja atnaujinta Barbė, priklauso nuo lėlės ir to, kiek įdėjau darbo. Tarkim, Barbei su šortais, su kuria fotografavausi, suvėriau naujus plaukus, pakeičiau įvaizdį, pasiuvau drabužius.
Už šią lėlę prašau 25 eurų. Tai labai nedaug pagal tai, kiek darbo įdėta. Bet man labai sunku brangiai įvertinti darbą, kuris yra mano pomėgis, – iš jo aš negyvenu.
Kita vertus, visai nupiginti lėlių nenoriu vien iš pagarbos tiems žmonėms, kurie pragyvena iš panašios veiklos. Todėl vadinamąjį pelną perduodu „Rugutei“, kad man dingtų etinė dilema – pinigus skiriu ne sau, tad kartais galiu užsiprašyti ir didesnės sumos. Tai atriša rankas ir leidžia jaustis morališkai patogiau“, – savo poziciją dėstė lėlių atnaujintoja.
Laima pabrėžė, kad nėra lėlių restauruotoja – ji lėles perkuria. Restauravimas – tai tokios lėlės, kokia ji buvo, atkūrimas. Ji lėles perkuria, tačiau kurdama naują įvaizdį visada remiasi tuo, kas ta lėlė buvo, – Laimos Barbės būna fantazija originalo tema.
Kūriniams reikia audinių, plaukų, aksesuarų. Iš kur jų gauna? Lėlių atnaujintoja perka dažus, užtrauktukus, sagas, bet ne audinius – naudoja nebevilkimus drabužius arba audinių parduotuvių savininkų dovanotus nebereikalingus pavyzdžius.
Ji stengiasi dirbti su tuo, ką turi, iš ekologinių paskatų, nes pirkti audinio gabalėlį – neprasmingai jį panaudoti. Išimtį daro tik tuomet, jei turi konkretų užsakymą – specialią plaukų paletę, drabužių atspalvius, raštus.
Užsakymus Laima priima irgi ne komerciniais sumetimais. Pavyzdžiui, vienas pažįstamas ėjo į savo draugės dukters gimtadienį ir paprašė Barbės, aprengtos drabužėliu, panašiu į tą, kurį mergaitė vilkės per šventę. Tai buvo įtemptas metas, nes Laima prašymo sulaukė likus dviem savaitėms iki gimtadienio.
„Jeigu apsiimu atlikti užsakymą, paprastai iškeliu sąlygą, kad dirbsiu neribotą laiką, – laikas pinigai, o čia yra mano hobis, jis turi teikti malonumą“, – paaiškino moteris.
Vieną įdomiausių užsakymų ji gavo iš mamos, paprašiusios sukurti lėles jos dukterims. Laima suvėrė plaukus, panašius į mergaičių, lėles aprengė pagal jų mėgstamiausias sukneles.
Viena jų buvo pasipuošusi mamos sijonu ir aukštakulniais – tai buvo fantazija tema „Kai aš užaugsiu“.
Ši dovana seserims labai patiko – vyresnioji save atpažino, jaunesnioji tiesiog džiaugėsi lėle.
Lėlės Laimos namuose yra dviejų rūšių – vienas perka kolekcijai ir saugo dėžutėse, kitos namuose atsiduria netyčia.
Jos kolekcija yra labai feministinė: Laima kaupia įkvepiančių moterų rinkinį, kurį leidžia Barbių gamintojas „Mattel“, įvairių profesijų, kurios anksčiau laikytos vyriškomis, lėles – astronautės, pilotės, kompiuterių inžinierės, architektės pas ją klesti.
Su vadinamosiomis palaidomis lėlėmis būna visko. Antai gauna kokią nors lėlę, išsiaiškina, kas ji tokia, ir netyčia sendaikčių parduotuvėje aptinka jos suknelę. Bet tą suknelę vilki kita lėlė arba ji yra lėlių rinkinyje. Laimai belieka pirkti rinkinį ir kartu su suknele gauti dar tris lėles.
Kitą kartą ji turėjo sidabrinę suknelę, bet ją vilkėjo ne ta lėlė, kuriai originaliai buvo skirta.
Lėlę Laima atkūrė ir pardavė, o tada pradėjo ieškoti, kam priklausė sidabrinė suknelė. Paaiškėjo, kad ji yra iš spintos, kurią pamatė „Vinted“ platformoje. Taip prie suknelės Laima nusipirko ir spintą, o vėliau po daiktą, po du surinko visą spintos rinkinį: tris sukneles, keturias poras batelių, keturis rankinukus, žiedelį. Taip ir didėja jos Barbių pasaulis.
Nors per Laimos rankas perėjo daugybė Barbių, visų laikų jos mylimiausia liko pirmoji, kurią iki šiol tebeturi. Ji buvo iš „Special Expressions“ linijos.
„Tuo metu, kai gavau lėlę, dar nelankiau muzikos mokyklos, neplanavau sieti savo gyvenimo su muzika. Ir tik po daugelio metų atradau, kad kita tos pačios linijos lėlė turėjo „Special Expressions“ kavinės rinkinį, kuriame buvo baltas fortepijonas.
Taigi mano pirmoji Barbė, tarsi neturinti konkretaus vaidmens, buvo lėlė, prisėdanti prie fortepijono, o aš irgi daug metų sėdėjau prie fortepijono.
Vadinasi, buvo šioks toks pranašingas ženklas“, – šypsojosi L.Slepkovaitė-Butėnienė, savo kailiu įsitikinusi, kad Barbės gali padėti mergaitėms tapti bet kuo – nuo popžvaigždės iki prezidentės.
