Svonsyje (Velsas) saldumynų fabrikanto ir siuvėjos šeimoje gimusią C.Zetą-Jones jau nuo vaikystės supo Holivudo žvaigždės Elizabeth Taylor (1932–2011) plakatai.
Mergaitę žavėjo audringi kino dievaitės santykiai su Richardu Burtonu (1925–1984) dėl to, kad šis taip pat buvo kilęs iš Velso.
Ji perėmė iš E.Taylor daug daugiau nei gebėjimą oriai nešioti deimantus ar tapti įžymios poros dalimi.
Tiesa, tai puikiai pavyko ir C.Zetai-Jones, įsiliejusiai į garsiąją Holivudo aktorių dinastiją – Douglasų šeimą.
Už Michaelo Douglaso (76 m.) ji ištekėjo 2000-aisiais.
Beje, sutuoktiniai gimę tą pačią dieną – rugsėjo 25-ąją.
Vienas naujausių C.Zetos-Jones darbų – O.de Havilland vaidmuo seriale „Dvikova. Betė ir Joana“ („Feud: Bette and Joan“).
Britų ir amerikiečių aktorę O.de Havilland išgarsino vaidmuo 1939 m. filme „Vėjo nublokšti“ („Gone with the Wind“).
– Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui? – paklausė žurnalistai C.Zetos-Jones.
– Apie O.de Havilland daug skaičiau. Bet geriausias žinių šaltinis buvo mano uošvis Kirkas Douglasas (1916–2020), kuris ją labai gerai pažinojo.
Olivia turėjo itin išskirtinį balso tembrą – dvelkiantį šaltumu ir labai britišką. Ji pasižymėjo labai pažangiu mąstymu ir elgesiu.
Žaviuosi, kad viso to neprarado ir sulaukusi daugiau nei 100 metų.
– Seriale vaidinate labai nuoširdžiai, su didele meile.
Tačiau pati O.de Havilland labai nenorėjo, kad šis serialas pasirodytų. Ji net ketino kreiptis į teismą.
– Tokiomis moterimis galima tik žavėtis, nes jos tikrai pakeitė Holivudą ir moterų vaidmenį kino versle.
Kai buvau pakviesta šiam vaidmeniui, maniau, kad visi teisiniai klausimai išspręsti. Palaikau visus, kurie viešai bando apsaugoti savo vardą ir įvaizdį, nes tai viskas, ką turime mes, aktoriai.
– Ar jūs kada nors buvote su ja susitikusi?
– Tik probėgšmais. 2003-aisiais, kai gavau „Oskarą“, buvo minimas 75-asis šio apdovanojimo jubiliejus.
Dėl to visi dar gyvi „Oskarų“ laureatai buvo pakviesti į sceną.
Tarp jų stovėjo ir O.de Havilland. Ji atrodė kaip kino dievaitė.
– Aktorės duonos paragavote labai anksti.
– Pirmą kartą į Londono Vest Endo teatro sceną žengiau būdama devynerių. Iš pradžių buvau kviečiama į miuziklus.
– Ar iš tėvų sulaukėte didelės paramos? Iš kur jie žinojo, kas jų dukteriai atveria kelius į pramogų pasaulį?
– Vaikystėje buvau linkusi gyvai reaguoti į aplinką, noriai bendravau. Mūsų bažnyčios bendruomenės namuose Hazel Johnson rengė šokių pamokas, mokė stepo ir šiuolaikinių šokių.
Kai buvau ketverių, mama norėjo, kad ir aš lankyčiau šokius. Bet Hazel nesutiko, nes buvau per maža. Kitais metais priėmė ir nuo to laiko tapo mano šokių mokytoja visam gyvenimui.
– Svonsis yra laikomas menininkų miestu.
– Taip, šiame nedideliame žemės lopinėlyje gimė poetas ir rašytojas Dylanas Thomasas.
Svonsis investavo daug pinigų į meną. Teatras buvo puikiai restauruotas, ten veikė daug neprofesionalių grupių.
Kalbant apie Velsą, kaip menininkų kalvę, reikėtų paminėti aktorius Richardą Burtoną, Anthony Hopkinsą, Rhysą Ifansą, mane, Stanley Bakerį, Michaelą Sheeną, atlikėjus Shirley Bassey, Tomą Jonesą.
Velso teatro scenoje A.Hopkinsas pastatė pjesę, kurioje vaidinau ir aš. Paskui susitikome „Zoro“ filmavimo aikštelėje. Mano vestuvėse jis buvo svečias.
– Po vestuvių persikėlėte gyventi į Niujorką.
– Šis miestas mane visada labai viliojo. Daug labiau nei Los Andželas.
Kai važiuodama taksi pirmą kartą pamačiau Niujorko dangoraižių siluetus, negalėjau nešaukti iš susižavėjimo.
– Kaip atrodo jūsų su vyru gyvenimas Niujorke? Ar yra vietų, į kurias užsukate nuolat?
– Gyvename tiesiog prie parko. Žinoma, kaip ir visi niujorkiečiai, pernelyg mažai naudojamės tuo, kas yra kone prie mūsų namo durų.
Bičiuliai mano, kad esu aplankiusi visus teatro spektaklius, operas, baletus, parodas.
– Vėliau buvote išsikėlusi iš miesto.
– Kai gimė vaikai (aktorė turi 18-metę dukterį ir 20-metį sūnų. – Red.), persikėlėme į Bermudą, iš kur kilusi mano vyro motina.
Tuomet sakiau: „Tai kiek toliau nei Long Ailandas (sala Niujorko valstijos pietryčiuose. – Red.) ar Hamptonas, bet man patinka.
Bermudoje gyvenome dvylika metų. Ten turime dar vieną namą, kuriame praleidau pirmą karantiną.
– Dažniausiai vaidindavote fatališkas moteris.
– Taip. Manau, kad reikia priimti tokius pasiūlymus, kokius gauni. Iš pradžių įkūnydavau naivias, nekaltas, paskui – drąsias ir stiprias moteris.
Šie vaidmenys patiko, nes pelnė sėkmę ir populiarumą. Man visada sekėsi bendrauti ir dirbti su gerais žmonėmis.
Niekada nenorėjau būti didele žuvimi mažame tvenkinyje, daug mieliau – maža žuvimi labai dideliame tvenkinyje, kur plaukioja daug kitų gabių žuvų.
Nesvarbu, kad visuomet turėjau vaidinti vienodo sukirpimo moteris. Svarbiausia, kad šalia – geri kolegos. Pagal šį principą visada rinkausi vaidmenis, taip elgiuosi iki šiol.
– „Oskarą“ pelnėte už miuziklo šokėjos vaidmenį filme „Čikaga“ (2002 m.). Prodiuseriai, be abejo, žinojo, kad esate tinkamiausia aktorė šiam vaidmeniui.
– Miuziklo „Čikaga“ režisierius Robas Marshallas buvo matęs mane ir scenoje, ir ekrane.
jis žinojo ir apie mano vaidmenis Vest Endo teatre. Juk anksčiau R.Marshallas buvo Brodvėjaus teatro šokėjas ir tik vėliau tapo sėkmės lydimu režisieriumi.
Kai pradėjau filmuotis „Čikagoje“, supratau, kad tai – mano svajonių vaidmuo.
Aikštelėje tvyrojo draugiška atmosfera, visi daug dirbo siekdami puikaus rezultato.
Pasibaigus vadinamajam Holivudo aukso amžiui miuziklai yra arba visai nevykę, arba puikūs. Vidurio nėra.
– Ar „Čikagos“ filmavimo aikštelėje buvote pagalvojusi, kad už šį vaidmenį pelnysite „Oskarą?“
– Ne, tokių minčių niekada nekilo. Skaitydama filmų scenarijus ir kurdama vaidmenis apie prizus negalvoju.
Kai pasklido kalbos, kad „Čikaga“ gali pelnyti „Oskarą“, buvau nėščia.
Nepaisant to, jau su dideliu pilvu keliavau po pasaulį ir reklamavau filmą.
– Holivudo užkulisiuose teko girdėti pasakojimą apie pietus, kuriuose dalyvavote jūs ir Renee Zellweger, su kuria vaidinote „Čikagoje“.
Esą jūs vilkėjote odinį paltą, pavėlavote, užsisakėte didkepsnį su krauju.
O R.Zellweger pasirodė itin punktualiai, vilkėjo sportinius drabužius ir valgė apvirtus špinatus.
– Atėjau tikrai ne per vėlai! Ir to niekada nepasitaiko. Priešingai – esu pernelyg punktuali.
Tai – vienas iš nedaugelio bendrų mano ir vyro bruožų. Abu ateiname į svečius, kai šeimininkė dar vaikšto su plaukų suktukais. O tą „Givenchy“ lietpaltį, apie kurį kalbate, prisimenu. Jį palikau lėktuve ir nebeatgavau.
Beje, esu apkeliavusi visą pasaulį ir kelionėse pametusi gal tik keturis daiktus.
Parengė Ona Kacėnaitė
