Antrą kartą surengtas LRT televizijos muzikos šou „Dainuok su manim“ gegužės 8-ąją paskelbė nugalėtojus: surinkusios 6649 žiūrovų balsus laimėjo Rusnė ir „Baltos varnos“.
Jų, kaip ir kitų projekto dalyvių, ilgas kelias finalo link prasidėjo vasario mėnesį. Tuomet žiūrovai išvydo kaukėmis prisidengusius scenos „veteranus“ ir būrį jaunųjų atlikėjų, kurie degė noru kartu su patyrusiais partneriais išbandyti jėgas scenoje. Rusnę po prisistatymo dainos „Trollabundin“ tiesiog pasigrobė „Baltos varnos“.
Buvusi „liepaitė“, dabar – Vilniaus miuziklo mokyklos mokinė Rusnė puikiai pritapo prie seserų Mildos ir Teresės. Per keletą savaičių ji taip įsiliejo į sesių kolektyvą, kad pati tapo „balta varna“.
„Mūsų trio – tobulas viduriukas. Rusnė pagal amžių truputį labiau suaugusi, mes su Terese pagal amžių suaugusios per mažai. Tame viduriuke ir susitinkame“, – juokavo Milda iš „Baltų varnų“.
Finale „Baltos varnos“ ir Rusnė dainavo lietuviškai – atliko Jessicos Shy dainą „Stadionai“ ir Justino Jaručio „Rami“.
Apie „Dainuok su manimi“ patirtis ir įspūdžius pasikalbėjome su M.Andrijauskaite ir R.Savickaite.
– Kaip patekote į konkursą ir kodėl partnere pasirinkote Rusnę? – pasiteiravau „baltos varnos“ M.Andrijauskaitės.
– Dalyvauti projekte pakvietė rengėjai. Jie apibūdino projekto esmę ir mums tai pasirodė įdomu.
Pirmiausia patraukė galimybė padainuoti su trečiu asmeniu, nes mes su Terese dažniausiai scenoje būname dviese.
Per dalyvių atranką Rusnė mus nustebino pasirinkusi dainuoti folkmuzikos stiliaus dainą „Trollabundin“, kurią pasaulyje išgarsino atlikėja iš Farerų salų Eivor.
Pačios labai žavimės pasaulio etnine muzika, tad Rusnė pasirodė kaip saviškė.
Mes jai taip ir pasakėme: „Tu esi keista, mes keistos, tavo pasirodymas keistas, tad ir toliau elgsimės keistai.“
– Na, ir pavyko susidainuoti?
– Nors esame skirtingos, pavyko. Ne visada sutardavome, kokias dainas dainuoti, kartais prireikdavo jas rengti ilgiau, kartais trumpiau, bet iš esmės visais pasirodymais esame patenkintos. Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą.
– Kokiais principais vadovaudamosi rinkotės dainas? Ar judvi vesdavote, o Rusnė tik pritardavo, ar kitaip?
– Visaip – ir Rusnė žodį tardavo, ir mes. Stengdavomės surasti viduriuką, kad tiek vienai, tiek kitai pusei daina bent kuo nors patiktų ir nesijaustume ne savo darže.
Nors folkmuzika mums itin artima, nevengiame ir gerų populiariosios muzikos dainų. Mums buvo smagu.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Turbūt vien būtinybė kas savaitę parengti naują dainą – jau iššūkis?
– Laiko pertekliaus tikrai neturėjome, reikėdavo viską suspėti, juolab kad su seserimi šiemet baigiame magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – būsime diplomuotos elektroninės muzikos specialistės.
Be to, nuolat galvojame apie savąjį „Baltų varnų“ duetą – autorinę kūrybą. Taigi turėjome daug minčių apie įvairią muziką ir toje gausybėje reikėjo susigaudyti.
– Ar nepasitaikė linksmų, netikėtų, kurioziškų nutikimų, kurių nematė TV žiūrovai?
– Visko buvo. Pavyzdžiui, per vieną pasirodymų Rusnei grojant ukulele nukrito mikrofonas. Bet ji to nesureikšmino, grojo toliau ir susidorojo su šia situacija kaip tikra profesionalė.
Žiūrovai to, ko gero, nė nepastebėjo.
– Ar sutinkate, kad trys varnos geriau negu dvi?
– Visada reikia jausti saiką. Bet trys – tikrai neblogai.
– Ar žiūrėjote per televizorių finalinę laidą? Antai praėjusių metų analogiško projekto laimėtojas Edgaras Lubys apie pergalę sužinojo tik išverstas iš lovos savo partnerės skambučio?
– Mes žiūrėjome namuose, ne visai tikėjomės pergalės, bet vien balsavusiųjų už mus skaičius pribloškė. Buvo labai smagu. Susiskambinome su Rusne, vienos kitą pasveikinome.
Rusnė irgi buvo laiminga – jai tai buvo pirmasis toks projektas, tad pasidžiaugėme ir už ją.
Rusnė savo ambicijų neslėpė. „Atėjau čia būti geriausia!“ – pasakė vienoje „Dainuok su manim“ laidoje. Kaip pabrėžė jos kolegės „baltos varnos“, tai nebuvo tik tušti žodžiai – darbštumo, kruopštumo, noro dalyvauti iš jos daug kas galėtų pasimokyti.
– Dainuojate turbūt nuo gimimo? – paklausiau R.Savickaitės.
– Panašiai. Mama sakė, kad vos gimusi aš taip garsiai surikau, kad daktaras pasakė, jog būsiu dainininkė.
– Vadinasi, išpranašavo. O dabar kokia muzika labiausiai patinka?
– Mokausi klasikinio dainavimo, bet per šį projektą išbandžiau daug stilių, kurie man patinka. Manau, kad dabar daugiau dėmesio skirsiu ir folkmuzikai, ir popmuzikai, bliuzui, rokui.
– Kaip atsidūrėte projekte – pati užsimanėte, ar pastūmėjo tėvai, mokytojai?
– Anksčiau mama neleisdavo man dalyvauti TV muzikos projektuose, nors aš labai prašiau. Bet per karantiną įvyko kažkoks stebuklas ir mama leido.
– Kodėl prisistatymui kaip savo vizitinę kortelę pasirinkote tokią egzotišką dainą iš Farerų salų „Trollabundin“?
– Norėjau dalyvauti uždarame muzikos mokyklos konkurse, kuriame reikėjo atlikti užsienio liaudies dainą. Ieškojome ko nors įdomaus, mama labai daug naršė po intenetą ir rado šią dainą.
Nusprendėme, kad ji gera, reikėtų pabandyti atlikti. Bet karantinas konkursą sužlugdė, „Trollabundin“ taip ir liko nepadainuota.
Kai mama leido dalyvauti TV projekte, pamaniau, kad gal tiktų ją čia padainuoti.
– Kas šiame projekte buvo sunkiausia ir kas smagiausia?
– Sunkiausia buvo per savaitę paruošti po dainą – aš niekada anksčiau to nebuvau dariusi. Nors susitvarkiau, bet buvo sunku per savaitę išmokti dainą ir ją atlikti tobulai.
O linksma buvo viskas – turiu galvoje ne tik sceną, bet ir užkulisius. Man labai patinka, kai mane grimuoja, daro šukuosenas, renka drabužius. Labai susidraugavau su grimuotoja Lolita. Mes išbandėme daugybę naujų įvaizdžių ir man tai buvo vienas smagiausių dalykų.
Drabužių rinkimasis, įvaizdžio derinimas su sesėmis irgi suteikė daug malonių patirčių.
– Nežinau, ar projekto dalyviai žinojo, kad turite ne tik muzikinių, bet ir artistinių gabumų – nusifilmavote juostoje „Nova Lituania“. Nors vaidmuo epizodinis – šalies premjero duktė, – kaip sekėsi filmavimo aikštelėje?
– Keletą dienų filmavimo aikštelėje buvau nuo ryto iki vakaro, su manimi buvo nufilmuota daug daugiau scenų, negu galiausiai liko filme. Bet turbūt ne tik man taip atsitiko – gal montuojant keitėsi akcentai, reikėjo tilpti į tam tikrą laiką.
Vaidmuo nebuvo sunkus, o pats procesas smagus – aplinkui gyvenimas virte virė. Ypač įsiminė epizodas, kai mus su tėčiu, kurį vaidino Vaidotas Martinaitis, kokį pusvalandį filmavo naktį žiemą, o aš mūvėjau plonytes pėdkelnes ir baisiai sušalau. Gaila, kad ši scena irgi iškrito iš filmo, bet pakanka ir to, kas liko.
– Kitame filme – lėlinės animacijos juostoje „Matilda ir atsarginė galva“ – gavote jau pagrindinį vaidmenį – įgarsinote Matildą. Animaciniuose filmuose įgarsintojai balsu kuria personažą. Kokią Matildą sukūrėte?
– Čia jau reikėjo daugiau įsijausti. Manau, kad Matildą įsivaizdavau tokią, kokia ir parodyta filme: protinga, pirmūnė, galbūt kartais net persistengianti įsiminti kuo daugiau faktų.
Tiesą sakant, nereikėjo daug įsivaizduoti, nes Matilda priminė mane – aš irgi tokia pirmūnė, stengiuosi viską daryti kuo geriau ir kartais deduosi į galvą tai, kas visiškai nereikalinga. Taigi Matildos nuotykis – lyg pamoka daugeliui žiūrovų.
– Rusne, jums dar tik 11 metų ir apie ateitį kalbėti gal per anksti, bet ar norėtumėte visą gyvenimą sieti su muzika?
– Manau, kad norėčiau būti dainininke, galbūt aktore, vaidinti miuzikluose.
– O ar šeimoje yra muzikų?
– Mūsų šeimoje nėra.
– Vadinasi, jūs kaip balta varna?
– Taip.
