Paminėjus M.Placido pavardę tiek Italijoje, tiek kitose šalyse pirmiausia prisimenamas serialas „Aštuonkojis“ („La Piovra“) ir jo pagrindinis herojus komisaras Katanis, nors ir iki tol aktoriaus karjera klostėsi visiškai neblogai.
M.Placido galėjo ir netapti aktoriumi. Jo tėvai svajojo, kad sūnus įstos į technikos universitetą gimtojoje Apulijoje.
Tačiau Michele technika nerūpėjo, jis nelabai linko ir į mokslus, todėl viską metė ir pabėgo nuo tėvų ir nuobodaus gyvenimo į Romą.
Mokslų neapsunkintas jaunuolis dar turėjo atitarnauti armijoje.
Tačiau M.Placido sugebėjo susitarti su karininkais ir vietoj armijos nuėjo tarnauti į policiją. („Jeigu nebūčiau pasukęs į kiną, galiausiai būčiau tapęs puikiu komisaru!“ – sakė po daugelio metų.)
Policijoje jaunuolis gaudavo visiškai padorų atlyginimą ir galėjo ne tik siųsti dalį pinigų ne itin prabangiai gyvenantiems tėvams, bet ir lankytis baruose bei restoranuose, į kuriuos vis kviesdavo jam patinkankančias merginas. Susitikimas su viena jų – Ilaria Lezzi – buvo lemtingas. Michele ne tik vedė gražuolę, bet ir per ją susipažino su literatūros pasauliu.
Mat Ilaria turėjo tetą, kuri žavėjosi rusų kultūra, vertė į italų kalbą klasikinę literatūrą, dievino teatrą, pažinojo daugybę aktorių.
Žmonos teta taip paveikė jauną policininką, kad jis nutarė persikvalifikuoti iš policininko į aktorius.
Jis buvo priimtas į Nacionalinę dramos akademiją Romoje ir nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios neturėjo jokių problemų dėl darbo: daug filmavosi ir komedijose, ir dramose, ir kriminaliniuose filmuose.
1976-aisiais gavo italų „Oskarą“ – Donatello Dovydo premiją – už vaidmenį Marco Bellocchio „Triumfo marše“ („Marcia trionfale“), o po dvejų metų pelnė geriausio aktoriaus vardą Berlyno kino festivalyje už homoseksualaus arklininko vaidmenį tragikomedijoje „Ernestas“ („Ernesto“).
Jis vaidino ir Luigi Comencini erotinėje komedijoje „Dieve mano, kaip žemai aš puoliau!“ („Mio Dio come sono caduta in basso!“), ir Benoit Jacquot „Balandės sparnuose“ („Les ailes de la colombe“) pagal Henry Jameso romaną, ir Francesco Rosi „Trijuose broliuose“ („Tre Fratelli“), sukurtuose rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apsakymo motyvais.
Visa tai, kaip ir kitos keturios dešimtys vaidmenų, atsidūrė šešėlyje, kai 1984-ųjų pavasarį Italijos televizija pradėjo rodyti „Aštuonkojį“.
Šnekama, kad jį pamatė kas antras suaugęs šalies gyventojas.
Iš esmės ir anksčiau visi žinojo, kad Sicilijoje klesti mafija, tačiau po serialo ši tema tapo pagrindinė Italijos žiniasklaidoje, užgrobė TV kanalų eterį ir laikraščių pirmuosius puslapius: visi tarsi suvokė, kad nebegalima užsimerkti prieš Sicilijos organizuotą nusikalstamumą apsimetant, jog tai tradicinis vietos gyventojų verslas.
Žodis „placido“ iš italų kalbos verčiamas kaip „ramus, taikus, tylus“. Aktorius sakė, kad jo charakteris visiškai atitinka pavardę ir kad būtent „Aštuonkojo“ režisierius Damiano Damiani, kurio filmuose jis pradėjo filmuotis gerokai iki sensacingojo serialo, išmokė jį, kada reikia dėl vaidmens „atsikratyti minkštakūniškumo, geraširdiškumo, refleksijos ir tapti ryžtingam, griežtam, netgi piktam“.
Įkandin pirmojo „Aštuonkojo“ akimirksniu atsirado antras, po to trečias, ketvirtas. Mafijai serialas labai nepatiko – ir prodiuseriai, ir M.Placido gaudavo grasinamų laiškų. Galiausiai daugelį scenų teko filmuoti kur tik nori – Šveicarijoje, Graikijoje, Vokietijoje, net Didžiojoje Britanijoje, tik ne Italijoje, kur tai buvo paprasčiausiai pavojinga.
Užtat „Aštuonkojis“ parodytas 80 šalių – neįsivaizduojamas skaičius italų TV produkcijai. Ilgainiui komisaras M.Placido įgriso, jis suprato, kad nebenori vaidinti seriale.
Ketvirtajame sezone Katanį iškilmingai nužudė: ilgai ilgai šaudė į nugarą iš automatų. Tokio numarinimo būdo pareikalavo pats aktorius: jis norėjo, kad jo herojus tikrai žūtų žiūrovų akivaizdoje, kad scenaristams neliktų jokios galimybės kur nors jį išsiųsti, o po to atgaivinti.
Beje, net po pagrindinio herojaus žūties „Aštuonkojis“ tęsėsi dar šešis sezonus: tema buvo tokia aktuali Italijai, kad nužudytąjį pakeitė nauji personažai, perėmę kovos su mafija vėliavą.
Aktorius ypač garbintas tuometėje Sovietų Sąjungoje. Duodamas interviu jį atakavusiems žurnalistams M.Placido užsimindavo, kad būtų nieko prieš nusifilmuoti Sovietų Sąjungoje.
Jis teigė, kad jo išsilavinimas pagrįstas rusų literatūra, garsiai svajojo suvaidinti vieną brolių Karamazovų, kartojo, kad Fiodoras Dostojevskis – vienas jo mėgstamų rašytojų.
Tačiau likimas pasisuko kitaip: Sovietų Sąjungoje jis suvaidino majorą Bandurą, kovojantį Afganistane. Filmas vadinosi „Afganistano lūžis“ („Afganskij izlom“), jį režisavo Vladimiras Bortko, darbai vyko Tadžikistane, ir M.Placido atskrido į Dušanbė prieš pat masinius neramumus 1990-ųjų vasarį.
Filmavimo dalyvė Irina Iljina žurnale „Seans“ dalijosi prisiminimais: „Štai ir jis – tarsi iš reklaminio plakato, italas tarp rusų, koks ten sovietinis majoras... „Marsietis“, – šnibžda V.Bortko. Pražilusią italo ševeliūrą perdažo juodai, aprengia nudėvėta uniforma.
Kažkas pasakoja: „Važiavo į filmavimą pro aikštę – prie komunistų partijos centro komiteto pastato stovėjo grupė žmonių su plakatu „Lauk armėnus.“ „Kas tai?“ – paklausė M.Placido. „Nieko – „perestroika“ (persitvartkymas).“
Vis dėlto netrukus filmavimo grupei teko išeiti iš viešbučio aplinkui švilpiant kulkoms, du tankai ir trys kariniai sunkvežimiai ją išvežė iš miesto, o jos nariai svarstė, kaip reikėtų elgtis, jei į brezentu dengtą mašiną kas nors paleistų butelį su padegamuoju skysčiu.
Toliau – didžiulio transportinio lėktuvo krovinių skyrius, sėdėdami ant maišų ir lagaminų rusai ir italai skrido į Taškentą.
Uzbekistane, Turkmėnistane ir Sirijoje, kur tęstas filmavimas, buvo ramiau, tačiau vis tiek M.Placido dar nebuvo dalyvavęs tokioje sunkioje kino ekspedicijoje.
„Beveik jokios technikos. Nėra techninių priemonių, prie kurių aš pripratęs. Jokių patogumų, kartais nebūdavo net geriamojo vandens.
Jaučiausi kaip italų neorealizmo kino laikais!“ – kalbėjo jis žurnalistams. Filmą pamatė ne tiek daug žiūrovų.
1991-ųjų viduryje, kai jis pasirodė, sovietinė kino platinimo sistema buvo visiškai sugriuvusi, o ir Afganistano tema rusų žiūrovus jau vargino.
Dabar M.Placido toliau aktyviai filmuojasi ir režisuoja, jo filmografijoje jau 125 kino ir TV filmai, naujausias – „Karavadžo šešėlis“ („L’ombra del Caravaggio“), kuriame jo partneriais tapo Isabelle Huppert ir Louis Garrelis, – pasirodys šiais metais.
Vesti draugių neskubėjo
* Kadaise prasidėjusi kino karjera tapo lemtinga M.Placido santuokai su I.Lezzi.
* Kartą jis sutiko kolegę Simonettą Stefanelli, išgarsėjusią tragiškai žuvusios pirmosios Maiklo Korleonės žmonos vaidmeniu režisieriaus Francio Fordo Coppolos filme „Krikštatėvis“, ir įsimylėjo ją iki ausų.
* Pirmajai santuokai atėjo galas. Juolab kad M.Placido ir S.Stefanelli netrukus nusifilmavo juostoje su erotinėmis scenomis „Skandalas šeimoje“ („Peccati in famiglia“).
* Michele pasipiršo Simonettai, bet iškilo kliūtis: su Ilaria jis buvo susituokęs bažnyčioje, o nutraukti bažnytinę santuoką ne taip paprasta. M.Placido teko ilgai įrodinėti, kad pirmoji santuoka buvo klaida. Bažnyčios atstovai vis dėlto pasigailėjo ir anuliavo santuoką.
* Netrukus porai gimė duktė Violante. Tačiau meilė žmonai ir kūdikio gimimas negalėjo suvaldyti aistringos Michele prigimties. Jis užmezgė romaną su jaunute aktore Virginie Alexandre, jiems gimė nesantuokinis sūnus Inigo. M.Placido prisiėmė jo išlaikymą. Tiesa, nuo žmonos tai nuslėpė, juolab kad Simonetta netrukus pagimdė sūnų Michelangelo, o po to ir trečią vaiką – sūnų Brenno.
* Bet, kaip sakoma, ylos maiše nepaslėpsi. 1994-aisiais Simonetta sužinojo, kad vyras turi meilužę ir jau paaugusį sūnų. Nors jis meldė atleisti, moteris buvo nepalenkiama – užtaisė vyrui skandalingą skyrybų procesą, apie kurį žiniasklaida rašė vos ne kiekvieną dieną.
* Skandalai ir įtampa įstūmė M.Placido į depresiją. Šnekama, kad tuo laikotarpiu aktorius pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu.
* Ištraukti iš liūno pajėgė tik meilė. Savo kelyje jis sutiko pradedančiąją aktorę Federicą Vincenti. Viskas būtų nieko, bet tuo momentu gražiajai panelei buvo tik 18 metų, o M.Placido – 37 daugiau.
* Mergina iš provincijos rengėsi užkariauti Romą ir, savo laimei, susipažino su garsiu aktoriumi. Užsimezgė romanas. Federica pastojo. Tačiau sparnus nusvilęs lovelasas Michele nepuolė mylimajai siūlyti sutuoktuvių žiedo. Mergina nervinosi ir šeštą mėnesį prarado kūdikį.
* Michele apgubė Federicą rūpesčiu, darė viską, ką galėjo, kad padėtų pakelti šį skausmą. Pora liko kartu ir po pusantrų metų jiems gimė sūnus Gabriele. Tačiau jie susituokė tik po šešerių metų: M.Placido norėjo, kad šįkart santuoka būtų apgalvota, o ne jausmų padiktuotas poelgis.
Parengė Matilda Aleksandravičė
