Dainininko T.Joneso žmona nuo plaučių vėžio mirė 2016 m. balandžio 10-ąją, būdama 75-erių.
T.Joneso sutuoktinė, kurią jis meiliai vadina Linda, nuo jaunystės sirgo depresija. Ligą ištverti padėjo vyro meilė ir dėmesys.
Nuo vaikystės draugavę Tomas ir Melinda susituokė būdami vos 16 metų. Mat tuo metu Melinda jau laukėsi jųdviejų sūnaus Marko Woodwardo (64 m.).
– Balandžio 6-ąją sukako penkeri metai, kai netekote Lindos, – nuotolinį pokalbį su T.Jonesu pradėjo žurnalistai.
– Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo etapas. Nežinojau, kaip ištverti jos netektį.
Iki Lindos ligos planavome iš Los Andželo persikelti į Londoną ir dairėmės naujų namų. Tačiau staiga ji susirgo plaučių vėžiu.
Liga plito neįtikėtinai greitai, nes buvo itin agresyvios formos. Žinojome, kad Linda nepasveiks. Ji man vis kartodavo: „Privalai tęsti koncertus ir mane prisiminti besijuokiančią.“
– Vadinasi, dar būdama gyva įkvėpė jus nepalikti scenos?
– Taip. Linda kone įsakė: „Eik į sceną ir dainuok, nes privalai tai daryti.“
Mano naujojo albumo daina „I Won’t Crumble With You If You Fall“ – apie vyrą, kuris viską daro dėl savo mylimosios, bet randa jėgų nepalūžti, kai ji miršta.
– Jūsų santuoka truko 59 metus. Lindos netektis iki šiol turėtų būti skausminga.
– Be jos neįsivaizdavau savo gyvenimo. Nuo vaikystės visada visur būdavome kartu. Lindos mirtis mane labai prislėgė.
– Kreipėtės į medikus?
– Taip. Kreipiausi į psichologę Los Andžele. Ji patarė vėl koncertuoti, tai man labai padėjo. Subūriau grupę, bet pirmiausia dainavau vienas ir 2016-ųjų birželį išėjau į sceną.
– Ar po Lindos mirties nekamavo kaltės jausmas?
– Jaučiausi bejėgis, nes negalėjau jos išgelbėti. Iki tol susidorodavau su visais sunkumais.
Padaręs sėkmingą atlikėjo karjerą, rūpinausi savo šeima. Bet Lindai susirgus plaučių vėžiu buvau bejėgis ir dėl to savimi baisėjausi.
Bet mane nuramino jos gydytojas: „Tomai, nebūtum galėjęs padėti. Atsisakei koncertinės kelionės, kad būtum su Linda paskutines dešimt dienų. Dėl nieko savęs nekaltink.“
Gydytojai jai būtų skyrę chemoterapiją, bet ji atsisakė. Lindai turėjau pažadėti, kad ji nepraras savo plaukų. Chemoterapija buvo pakeista stipriais skausmą slopinančiais vaistais, stipriausiais kokie tik buvo galimi.
Po Lindos mirties nuvykau pas anūkę į Meksiką ir ten palūžau.
– Ar prireikė daug laiko, kad kaltės jausmas atlėgtų?
– Maždaug metų, kol man pačiam tapo aišku, kad nieko nebūčiau galėjęs padaryti. Po psichologinės terapijos suėmiau save į rankas. Pagalvojau: „Esu atlikėjas ir mano žmona norėjo, kad tęsčiau savo karjerą.“ Dabar dainuoju Lindai.
– Kur ji palaidota?
– Linda norėjo būti kremuota. Urną su jos pelenais atsivežiau į Didžiąją Britaniją, nes ji maldavo: „Nepalik manęs Amerikoje!“
Pažadėjau: „Padarysiu tai, ko prašai. Išeidamas iš šio pasaulio pasiimsiu ir tave.“ Kai persikėliau į Londoną, kur gyvenu netoli sūnaus ir jo šeimos, savo namuose Lindai suradau gražią vietą.
Dabar urna su jos pelenais stovi mano miegamajame šalia lovos. Virš jos kabo gražus Lindos portretas.
Kiekvieną rytą atsibudęs su ja kalbuosi. Jei Linda būtų kur nors palaidota, galėčiau ją tik kartais aplankyti. Dabar ji su manimi kiekvieną dieną.
– Kiekvieną rytą pirmuosius žodžius skiriate mirusiai žmonai?
– Taip. Nubudęs pirmiausia pasakau jai „Labas rytas“. O vakarais ištariu „Labanakt“, pabučiuoju urną ir einu miegoti.
