Šiųmetė „Oskarų“ ceremonija buvo nuobodoka, bet vis dėlto turėjo savo staigmenų. Visiškai netikėtai išniro daugybė nepriklausomų filmų iš Sandanso festivalio, kurie paprastai gyvuoja savo atskiroje visatoje.
Antrą kartą istorijoje moteris – šįkart Chloe Zhao (39 m.), „Klajoklių žemės“ režisierė, – apdovanota už geriausią režisūrą (jau ne taip netikėta, bet vis dėlto).
Pagrindine vakaro staigmena tapo nominacijų tvarka. Ceremonijos senbuviai neprisimena atvejo, kad geriausias filmas būtų buvęs apdovanotas iki geriausios aktorės ir aktoriaus.
Bet šių metų ceremonijos režisierius Stevenas Soderberghas pagrindinių aktorių nominacijas paliko pabaigai.
Keletą metų aktyvistai uoliai koneveikė „Oskarus“ dėl to, kad jie „per daug balti“, socialiniuose tinkluose kurstė kampaniją su grotažyme #OscarsSoWhite.
Atrodė, šį kartą „Oskarai“ pagaliau taps juodi.
Aktorinius apdovanojimus gaus mažumų atstovai, trys juodaodžiai ir viena azijietė: Viola Davis (55 m.) ir Chadwickas Bosemanas (1976–2020) už vaidmenis juostoje „Ma Rainey „Black Bottom“ grupė“ („Ma Rainey’s Black Bottom“), Danielis Kaluuya (32 m., „Judas ir Juodasis mesijas“ („Judas and the Black Messiah“), Yuh-Jung Youn (73 m.) už „Minari“.
Geriausia režisiere taps etninė kinė. Prizas už geriausią scenarijų bus įteiktas tegul ir baltajai, bet feministei. O senamadžiai, manantys, kad apdovanojant nereikėtų atsižvelgti į odos spalvą ir lytinius požymius, bus sugėdyti.
Viskas vyko pagal planą iki pat paskutinių minučių. Padėkos kalbas sakė „Perspektyvios merginos“ („Promising Young Woman“) scenaristė Emerald Fennell (35 m.), režisierė Ch.Zhao, geriausių antraplanių vaidmenų atlikėjai D.Kaluuya ir Yuh-Jung Youn.
Geriausią pagrindinę aktorę ir aktorių paskelbė pačioje ceremonijos pabaigoje. Ir, susirinkusiųjų nuostabai, jais tapo Frances McDormand (63 m., „Klajoklių žemė“) ir Anthony Hopkinsas (83 m., „Tėvas“ („The Father“), pagyvenę, nusipelnę ir visiškai balti artistai.
F.McDormand, nurungusią V.Davis, publika sveikino ovacijomis, o nuskambėjus A.Hopkinso pavardei auditoriją ištiko šokas.
Visiškai akivaizdu, kad šios kategorijos nugalėtojas buvo paliktas pabaigai tam, kad ceremonija baigtųsi veriančia gaida: Ch.Bosemanas mirė praėjusių metų rugpjūtį, nepagerbti jo atminimo „Oskaru“ atrodė tiesiog neįmanoma.
Bet ką čia galima bepridurti: gyvenimas nugalėjo mirtį, o teisingumas – sentimentus. Fenomenalus A.Hopkinso vaidmuo „Tėve“ – vienas geriausių per jo ilgą gyvenimą, tikra meistriškumo pamoka ir jis, be abejonių, buvo geresnis už visus varžovus, tiek gyvuosius, tiek mirusius.
Beveik patys netikėdami savo žodžiais A.Hopkinso pergalę sugebėjo išpranašauti „Variety“ žurnalistai.
Jie turi tokį įprotį: prieš ceremoniją pradeda bendrauti su akademikais ir, užtikrindami anonimiškumą, klausinėti, už ką tie balsuoja. Daugelis atsakė fraze: „Manau, kad laimės Ch.Bosemanas, bet aš balsavau už A.Hopkinsą.“
Tada išaiškėjo ir tai, kad F.McDormand – labai rimta V.Davis varžovė.
Atrodė, kad abiem garsiems aktoriams sutrukdys praeities nuopelnai: na, kam jiems dar papildomas pripažinimas?
Bet nesutrukdė ir dabar A.Hopkinsas turi dvi statulėles (pirmoji už „Avinėlių tylėjimą“ („The Silence of the Lambs“), o F.McDormand – net tris (kitos dvi už vaidmenis filmuose „Fargo“ ir „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“). „Oskarų“ skaičiumi ji pasivijo pačią Meryl Streep (71 m.)!
Jau ne vienoje ceremonijoje apdovanota juosta „Klajoklių žemė“ pasakoja apie šiuolaikinius Amerikos klajoklius, kurie keliauja po gimtąją šalį nameliais ant ratų ieškodami sezoninių darbų.
F.McDormand įtaigiai vaidina nelinksmą našlę Fern, ieškančią ne tik sezoninio uždarbio, bet ir gyvenimo prasmės.
„TV antenos“ skaitytojams siūlome pokalbį su aktore tiek apie šį filmą, tiek apie jos gyvenimo vingius.
– Kaip jums atrodo, ar F.McDormand, kurią visi pažįsta, tai Yale’io universiteto dramos mokyklos produktas, ar įgimtas talentas, subrendęs per gyvenimo patyrimą?
– Negaliu teigti, kad man nebuvo reikalinga ta mokykla. Aš mokiausi labai mažo Vakarų Virdžinijos humanitarinio koledžo Teatro fakultete ir mano vienintelė svajonė buvo persikelti į Niujorką ir patekti į bet kokią teatro trupę.
Tačiau mano profesorius išmintingai patarė toliau mokytis, nes suprato – aš ilgai neišsilaikysiu Niujorke, tokia naivi tuomet buvau.
Galiausiai išmokau gyventi savarankiškai – susiradau butą, pati virdavausi valgį, užsidirbdavau pinigų studijoms.
Kaip vėliau paaiškėjo, gyvenimo patyrimas man tapo svarbesnis už akademinę programą.
– Kaip užsidirbdavote pragyvenimui iki tapdama aktore?
– Pradėjau dirbti penkiolikos metų. Įstojusi į Yale’io universiteto dramos mokyklą dažnai atlikdavau pagalbinius darbus filmavimo aikštelėse arba drabužinėse, per atostogas dirbdavau cheminėje valykloje – skalbdavau ir lankstydavau klientų daiktus.
Mano pirmasis patyrimas baigėsi katastrofa: palikau raudoną puskojinę tarp baltų drabužių ir galiausiai visi tapo rausvi. Tačiau klientė, mano nuostabai, apmokėjo paslaugą: nors visi daiktai buvo negrįžtamai sugadinti, užtat puikiai sulankstyti!
– Ar turėjote piniginių sunkumų?
– Kartais tekdavo pardavinėti savo daiktus, kad sumokėčiau buto nuomą. Kartą pardaviau savo fleitą ir dėl to labai liūdėjau. Apie tai net papasakojau Chloe („Klajoklių žemės režisierė Ch.Zhao. – Red.), o ji ėmė ir nupirko man naują. Nutarė pažiūrėti, ar dar prisimenu, kaip ja groti.
Todėl mano herojė Fern groja fleita.
– Jūsų herojė – našlė, kuri netenka namų, darbo ir klajoja automobiliu po Ameriką ieškodama geresnio gyvenimo. Ar yra kas nors bendra tarp jūsų ir jūsų herojės?
– Aš pati kilusi iš Amerikos darbininkų klasės. Mūsų šeima gyveno daugiausia nedideliuose pramonės miestuose.
Laimė, aš niekada nepraradau nieko iš artimųjų, išskyrus tėvus, bet jie nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą.
Bet toks mano darbas – padaryti taip, kad jūs manimi patikėtumėte, ir įvilioti jus į emocinę teritoriją, kuri sukeltų jums užuojautą.
Mano Fern daug metų gyveno su vyru ir mes norėjome parodyti, kokią jausmų gamą patiria žmogus, likęs vienas: nuo vienatvės siaubo ir liūdesio iki džiaugsmo, kad tenka savarankiškai atsakyti už savo gyvenimą.
– Filme ypač pabrėžiama, kad jis pasakoja apie žmones be namų, bet ne benamius.
– Tai labai svarbu! Žmonės, kuriuos matote „Klajoklių žemėje“, ne benamiai, mobilus gyvenimas be namo – tai jų sąmoningas pasirinkimas.
Man šis filmas apie tai, kad mūsų visuomenėje nebėra vietos senukams. Pagyvenę amerikiečiai, kurie visą gyvenimą nuoširdžiai dirbo, susiduria su dilema – arba likti išlaikomiems vaikų ir miegoti jų namuose ant sofos, arba išleisti likusias santaupas namui arba nuomai.
Ir jie nutaria toliau dirbti ir kartu pažinti savo šalį, kol klajos ieškodami laikinų laisvų darbo vietų. Šis filmas apie atkaklumą ir siekį susidoroti su bet kokiomis negandomis.
– Ir apie laisvę?
– Bendra filmo herojų filosofija – neapkrauti savo gyvenimo materialiu kroviniu, kuris traukia į dugną tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Įdomu buvo po daugelio metų tikinimų, kad tikrasis sėkmės kriterijus yra namai, jachtos ir automobiliai, suprasti, jog pagrindinis tikslas yra laisvė priimti sprendimus, kaip kuo turiningiau nugyventi savo gyvenimą.
– Kodėl būtent Ch.Zhao pasirinkote „Klajoklių žemės“ režisiere?
– Man, kaip prodiuserei, labai svarbu, kad režisieriai, su kuriais dirbu, niekada nesijaustų tiesiog pasamdyti dirbti.
Pamenu, po jos filmo „Arklių dresuotojas“ („The Rider“) peržiūros Toronto kino festivalyje tiesiog balsu savęs paklausiau, kas ši mergina ir kodėl aš nieko apie ją nežinau. Panorau pamatyti ir kitus jos darbus!
Tai, kad mes su Chloe susitikome ir sukūrėme šį filmą, didžiulė sėkmė, juk ji iki tol niekada nedirbo su profesionaliais aktoriais.
Manau, kad padėjau jai permesti tiltą nuo „Arklių dresuotojo“ iki „Klajoklių žemės“ ir toliau iki „Amžinųjų“ („The Eternals“) bei kitų projektų, kurių ji nutars imtis ateityje.
– Dabar jūs su vyru Joeliu Coenu kuriate naują filmą „Makbetas“. Ar planuojate žiūrovus nustebinti, ar laikysitės tradicinės Williamo Shakespeare’o traktuotės?
– Nenorėčiau atskleisti visų paslapčių. Bet mums svarbu, kad ledi Makbet liktų tokia, kokią ją sukūrė W.Shakespeare’as, – tvirta ir iki beprotybės ambicinga.
Vaidinau ledi Makbet būdama keturiolikos metų, tai buvo mano pirmasis vaidmuo teatre. Bet dabar atsiremiu į tai, kad ji – menopauzės laikotarpį pasiekusi moteris, kurią iš proto varo tai, jog neteko savo vienintelio sūnaus po daugybės persileidimų ir gimusių negyvų kūdikių.
Ji iš visų jėgų stengiasi padovanoti karūną savo vyrui, ir tai vienintelė priežastis, kodėl ji vis dar gyva.
Manau, kad tokios mintys žmonėms ne kartą buvo atėjusios į galvą per pastaruosius 400 metų.
Man patinka mano profesija būtent dėl galimybės priversti žiūrovus susimąstyti ir pradėti kelti klausimus.
Parengė Matilda Aleksandravičė
