Aktorė J.Jankauskaitė įsitikinusi – jos profesijos atstovams labai svarbu bet kokiame amžiuje išlaikyti puikią fizinę formą.
Reikia būti stipriam ir lanksčiam, nes nežinai, ką gali sugalvoti režisierius, – turėsi verstis kūliavirsčia ar kabėti žemyn galva.
Į devintą dešimtį įkopusi aktorė be didesnių pastangų padaro špagatą – nuolatinės treniruotės ir mankštos neleidžia kūnui sustingti.
Moteris lanko ir linijinius šokius, tačiau per karantiną repeticijos nevyksta.
J.Jankauskaitė sportavo nuo vaikystės. Troškūnų (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje ji garsėjo kaip puiki gimnastė.
Kai kas jai prognozavo sėkmingą sportinę karjerą, kiti manė, kad mergina taps cirko artiste.
Nei gimnaste, nei cirko artiste ji netapo, tačiau ir dabar nuolat treniruojasi.
„Netreniruojamas kūnas greitai sustingsta, jį reikia nuolat judinti.
Taip ir su špagatu – jei kasdien to nedarysi, nieko nebus“, – ramiai pasakojo aktorė, savo kūno lankstumu dažnai pribloškianti ir gerokai jaunesnius kolegas, ir žiūrovus.
Daugiau nei prieš 60 metų – 1959-aisiais – baigusi aktorystės studijas Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) J.Jankauskaitė dvejus metus dirbo Marijampolės teatre, o kai šis užsidarė, atvyko į uostamiestį.
Klaipėdos dramos teatre aktorė sukūrė daugiau kaip šimtą vaidmenų.
Dabartiniame teatro repertuare – latvės Maros Kimelės režisuotas Augusto Strindbergo „Tėvas“, kuriame aktorė įsikūnijo į ponios Alving personažą.
Praėjusį rudenį turėjo būti toliau rodomas Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis „Karalienė Luizė“, kuriame J.Jankauskaitė vaidina Sofiją.
Į du spektaklius buvo išpirkti visi bilietai, tačiau sutrukdė karantinas. Nežinia, ar šis žiūrovų pamėgtas veikalas dar išvys scenos šviesą.
„Darbo teatre man netrūko, buvo visokiausių vaidmenų, nemažai – pagrindinių. Dabar naujų vaidmenų nekuriu, nors labai norėtųsi. Gyvenime pravartu rodyti iniciatyvą, o aš vis laukiu ir tikiuosi, kad mane pakvies.
Kai turi darbo, jautiesi reikalingas, tačiau dabar įsigalėjęs jaunimo kultas“, – kalbėjo J.Jankauskaitė.
Prieš studijas Konservatorijoje J.Jankauskaitė sukūrė Karusės vaidmenį režisieriaus Aleksandro Razumno vaidybiniame filme „Ignotas grįžo namo“.
Tačiau kurso vadovas garsus to meto režisierius Romualdas Juknevičius nemėgo, kad jo auklėtiniai filmuojasi, manydamas, kad jie turi atsiduoti tik teatrui.
Tik prieš porą metų aktorė vėl susidūrė su kinu.
Vaidybinę juostą „Sistema“ apie dabartinę švietimo sistemą ir bandymus ją keisti sukūrė jaunų klaipėdiečių komanda – režisieriai Arūnas Eimulis ir Tomas Jašinskas.
„Vaidinau Mindaugo močiutę – tokią „paplaukusią“ moteriškę. Nedidelis vaidmuo, bet ir tai buvo tarsi dvasios ir kūno supurtymas, atsirado kažkokia motyvacija, tikslas.
Gal tai ir saviapgaulė, bet jei esi reikalingas, jautiesi geriau“, – sakė aktorė.
Kad jaustųsi geriau, ji jau daug metų kas dieną keliauja prie jūros.
„Iš Senosios perkėlos persikėlusi per marias visų pirma einu prie savojo ąžuolo, pamedituoju šalia jo. Tuomet traukiu per mišką prie keistai išaugusio medžio, ant kurio šakos galiu pakabėti kojomis nesiekdama žemės.
Patampau raumenis, padarau savų pratimų.
Ilgai keliauju pajūriu, dažniausiai basa – tai ne tik malonumas, bet ir grūdinimasis, tik šiemet kažkodėl ilgai pavasaris neateina, šaltoka.
Ir maudytis jūroje dar nesiryžtu. Vanduo šaltas, nedrąsu, dar kokia sloga pristos, imsiu nerimauti – gal korona kabinasi. Bet jau greitai prasidės maudynės.
Ir taip iki vėlyvo rudens. Tai – tikra palaima. Visi šitie rytiniai malonumai užtrunka apie porą valandų.
Paprastai kasdien nužingsniuoju apie dešimt kilometrų.
Grįžusi namo dar bent kokią valandą skiriu jogai. Kažkada teatre vykdavo jogos seansai, turėjome porą puikių instruktorių. Iš tų laikų kai ką prisitaikiau sau ir jaučiu – padeda“, – pasakojo J.Jankauskaitė.
Seniau ji sportuoti į Smiltynę keldavosi su keramike Sigute Talandyte, kitomis bičiulėmis, tarp jų buvo ir teatro aktorių. Dabar laikai sunkesni, sunkiau suderinti interesus.
Tačiau J.Jankauskaitė neliūdi – jai gera ir vienai.
Aktorė keliauja pačios atrastais ir išmintais nuošaliais miško takeliais, tačiau nieko nesibaimina.
„Ten žmonės beveik nevaikšto. Manau, pavojai kyla ne miškuose, o kitose vietose“, – aiškino J.Jankauskaitė.
Išvykų prie jūros ji atsisako tik tuomet, kai smarkiai lyja ar siautėja iš kojų verčiantis vėjas. Mat tuomet prie jūros sukyla nemalonios smėlio audros.
Tokių dienų pasitaiko tik keletas per metus.
„Pasivaikščiojimai pajūryje man padeda išvengti nemalonių minčių ir stresų, tai labai svarbu sunkiu dabartiniu metu. Be to, tai įprotis.
Viskas prasidėjo, kai paaugo mano dukterys Rasa ir Sigutė. Po daugelio metų tai tapo įpročiu – juk traukiu prie jūros nuolat, greit bus jau visas pusšimtis metų.
Visi keltų darbuotojai mane pažįsta. Kartais tik kokia trauma pristabdydavo. Smiltynė – mano antrieji namai“, – teigė aktorė.
