Amerikos lietuvis R.Kupstas, atvykęs į senelių gimtąjį kraštą iš Čikagos, 2005-aisiais išgarsėjo pirmajame muzikiniame televizijos realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kurio bene visi dalyviai tapo žvaigždėmis.
Vėliau jis bent porą kartų dalyvavo „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje, bet po realybės šou užklupusiu populiarumu kaip reikiant nepasinaudojo – netrukus išvyko į JAV tęsti politikos mokslų studijų ir muzikinę karjerą paliko nuošalyje.
Kaip pats sakė vienoje TV gyvenimo būdo laidoje, priimti tokį visiems netikėtą sprendimą nebuvo sunku, nes jo tėvai – profesoriai universitete, visą gyvenimą kartoję, kad mokslas yra svarbus.
Šiuo metu vyrukas labiau stebina ne muzikiniais, o verslo laimėjimais: prieš 8 metus ėmėsi žemės ūkio, o dabar Jungtiniuose Arabų Emyratuose įkurta jo kompanija „Pure Harvest Smart Farms“ džiaugiasi sėkme – iš Kuveito valstybinės investicijų bendrovės „Wafra“ gavo 100 mln. dolerių investiciją ir arabų dykumose augina aukščiausios kokybės daržoves bei vaisius, už kuriuos jam dėkingi tūkstančiai vietos gyventojų.
Bet kol dykumoje auginto pomidoro idėja tapo kūnu, praėjo ne vieni metai – mat ja beveik niekas netikėjo. Net motina Robertui kartojo: „Tu – ne verslininkas, per savo gyvenimą nesi net sagos pardavęs.“
„Jei galėčiau metaforiškai apibūdinti verslo kūrimą – tai tas pat, kas šokti iš lėktuvo parašiutu, kurį krisdamas turi pasisiūti. Jauti, kad žemė nenumaldomai artėja ir tu tuoj tapsi blynu – bankrutuosi. Nuolat kovoji su savimi, savo abejonėmis ir baime, ar pasiseks, ar ne.
Mūsų visuomenėje didžiulis spaudimas – socialiniuose tinkluose matome, kaip prabangiai žmonės gyvena, jaučiame poreikį nueiti į restoraną kartą per savaitę. O jeigu tik pradedi verslą, kartais labai ilgam turi atsisakyti šitų dalykų.
Visi, kurie turi gerus darbus, važinėja prabangiais automobiliais, atostogauja Maldyvuose, o tu sėdi savaitgaliais ir dirbi prie savo produkto. Tai sielą emociškai gniaužiantis dalykas“, – LNK laidoje „Bus visko“ emocijomis dalijosi R.Kupstas.
Prestižinio Stanfordo universiteto auklėtinis, prisimindamas pomidorų dykumoje verslo pradžią, pasakojo, kad jį paakino bičiulis olandas, kuris verčiasi tarptautine šviežių vaisių ir daržovių prekyba. O būtent Olandija pirmauja pasaulyje pagal žemės ūkio technologijas.
Išgirdęs siūlymą kurti verslą arabų žemėse Robertas nuvyko į stažuotę Dubajuje ir suprato, kad šiame dykumų ir nesibaigiančios sausros krašte gauti skanių vaisių ir daržovių labai sunku. Čia įprasta valgyti „plastmasines“ braškes ar pomidorus, o ne jausti šviežios daržovės skonį. O štai kainos stebina net visko mačiusius žmones.
„Pavyzdžiui, 250 g olandiškų vyšninių pomidorų ant šakelės dėžutė ten galėtų kainuoti 20 dirhamų ar daugiau – kokius 5 eurus. Ir tas produktas jau bus importuotas, jo galiojimas kokiomis trimis dienomis trumpesnis. Viskas skraidinama lėktuvais ir vien tai kilogramą produkto pabrangina dviem eurais“, – verslo subtilybes aiškino lietuvis.
Valgydamas pomidorą Jungtiniuose Arabų Emyratuose didelę dalį kainos sumoki už jo atskraidinimą. Todėl jauni verslininkai pradėjo eiti kryžiaus kelius link to, kad vieną dieną jų produkcija atsidurtų arabiškų prekybos centrų lentynose.
Bet pradėti kurti verslą Dubajuje gali ne kiekvienas. Verslo kultūra, įstatymai ir taisyklės čia visiškai kitokios, o visą šalį valdo karališkosios šeimos nariai, kuriems pagrindinių šeichų yra paskirstytos skirtingos verslo šakos. Todėl konkurencija, kad ir ką darytum, bus didžiulė.
Robertui su partneriais prireikė net septynerių metų, kad reikalai pajudėtų, o galiausiai į savo verslą pritraukė net 100 mln. dolerių investicijų.
Paklaustas, ar nebuvo bemiegių naktų gavus tokią finansinę injekciją ir baimės, ar sugebės visa tai suvaldyti, Robertas buvo atviras: šiame projekte jis atsakingas už plėtrą, o įmonės finansus valdo jo bičiulis iš Amerikos, patyręs verslininkas, dirbęs su investiciniais fondais ir savo gyvenime valdęs kur kas didesnius pinigus.
Vis dėlto aplinkiniai buvo itin skeptiškai nusiteikę jų idėjos atžvilgiu. „Pritraukti lėšų – tik pradžia. Žmonės, kurie mato tokį skaičių kaip 100 milijonų dolerių, mano, kad pasipils turtai. Bet tai tik tavo bilietas pradėti.
Mano partneris darė labai sėkmingą karjerą Amerikoje. Kai jis nusprendė prisidėti prie mūsų projekto, tuo metu sužadėtinė supažindino jį su savo tėvu.
Išgirdęs, kad jis planuoja mesti prestižinį ir gerai apmokamą darbą Niujorke ir keltis į dykumą auginti pomidorų, būsimas uošvis nusivedė dukrą į šoną ir pasakė – jis tikriausiai išprotėjo!“ – dabar jau šypsodamasis aplinkinių skepticizmą prisiminė Robertas.
Sunkiausia Robertui buvo stovėti toje pačioje vietoje – belstis į duris ir vis girdėti atsakymą „ne“, nes niekas nenorėjo kartu su juo dirbti.
„Nelaikau savęs dideliu materialistu. Mano gyvenimo malonumai nemokami, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai gamtoje. Man nebūtini penkių žvaigždučių viešbučiai, naktiniai klubai, brangūs gėrimai – prabangus gyvenimas man nėra vertybė.
Didžiausios pagundos buvo karjeros alternatyvos – aš kuriu projektą, kuriuo mažai kas tiki, kuris galbūt liks neįgyvendintas. Švaistau savo kone našiausius metus, kai galėčiau daryti karjerą kokioje nors kompanijoje, kuri investuotų į mano mokymą, kvalifikacijos kėlimą. O kas bus, jei nepasiseks?
Kelerius metus sugaišiu bandydamas auginti daržoves dykumoje ir ką sakysiu darbdaviui? Kad ketverius metus gyvenau Dubajuje? Kažin ar patikės, kad nedykinėjau“, – kartais užplūsdavusias dvejones prisiminė verslininkas.
Daug metų dirbę ir neskaičiavę laiko, vieną dieną jaunieji verslininkai pasiekė savo – šiandien jų daržovės ir vaisiai guli didžiųjų prekybos centrų lentynose. Juos pasiekia geri atsiliepimai ir padėkos, kad pagaliau galima mėgautis vietoje užauginta produkcija.
Robertas prisipažino – viso to nebūtų pasiekęs, jei ne begalinis tikėjimas ir metų metus trukęs atsidavimas bei kantrybė.
„Verslas, ypač pradžioje, nebūtinai kyla tolygiai. Ilgą laiką gali atrodyti, kad trypčioji vietoje, ir staiga įvyksta lūžis, šauni į viršų. Taip susiklosto aplinkybės, kad pasirodai esąs patikimas, solidus ir visi panorsta su tavimi bendrauti, pirkti tavo produktą, investuoti pinigus.
Jei nori kurti verslą, tau turi patikti pats procesas – jei dirbsite tik dėl pinigų ar prestižo, tokia motyvacija ilgai nepadės.
Mūsų sėkmės formulė – valia. Kiekviename projekto įgyvendinimo etape patirdavome kokią nors nesėkmę – arba užtrukdavome ilgiau, nei tikėjomės, arba žmonės atsisakydavo su mumis bendradarbiauti.
Galima sakyti, kad tik per valios jėgą susidėliojome viską, kaip turi būti“, – patirtimi dalijosi agroverslo ir šiltnamių projekto autorius.
Ne vieną verslą palaužė pandemija. Tačiau Roberto verslo karantinas nesustabdė – atvirkščiai, tik didina pardavimą. Juk žmonės nori valgyti!
Atšaukti skrydžiai neigiamai paveikė konkurentus, kurie prekes skraidino iš užsienio.
O Roberto ir partnerių šiltnamiai pastatyti maždaug už pusantros valandos kelio nuo miestų centrų, todėl logistikos problemų neiškilo.
Ekologiški pomidorai ir braškės – tik vienas verslų, kuriuos šiandien turi R.Kupstas. Sėkmingai paleidęs į pasaulį vaisių bei daržovių idėją ir galų gale pradėjęs skinti jos rezultatus, neseniai vyras ėmėsi naujo projekto ir pradėjo Lietuvoje gaminti šiuo metu pasaulyje vieną madingiausių ir, ko gero, sveikiausių gėrimų – kombučią.
„Amerikoje šis produktas labai populiarus, o lankydamasis Lietuvoje ir apskritai Europoje, išskyrus Didžiąją Britaniją, pastebėjau, kad dar nepatenkinamas tokio gaivaus, sveiko, fermentuoto arbatos gėrimo poreikis.
Parduotuvėse būdavo tik pasterizuotos kombučios, o juk jos esmė ta, kad tai gyvas, natūralus produktas.
Su partneriu sukūrėme produktą, kurio pirmiausia norėjau pats, ir paleidome į prekybą. Tiesa, starto laikas nebuvo palankus – praėjusiais metais prieš pat pirmąjį karantiną, bet mums pavyko patekti ir į prekybos centrus, ir į restoranus.
Mūsų su parneriu tikslas – plėsti kombučios prekybą Lietuvoje ir eksportuoti ją į užsienį, – planais dalijosi verslininkas. – Jei vėl kalbėtume metaforiškai, startuolis – kaip kopimas į kalną norint pasiekti viršūnę.
Tik kopi ne vienas, o vediesi su virve daugybę kitų žmonių, ar tai būtų tavo darbuotojai, ar investuotojai. Tai didžiulė atsakomybė. Norisi būti patikimu žmogumi, įgyvendančiu savo pažadus, o ne apsišaukėliu.“
Visą laidą galite pamatyti čia
Parengė Eleonora Bačytė
