Mokslininkai yra sudarę ne tik laimės, bet ir idealios santuokos formulę: kada reikėtų vesti, koks amžiaus skirtumas turėtų būti tarp vyro ir žmonos, netgi kiek kartų per dieną reikėtų pasibučiuoti.
Tačiau kiekviena šeima pasakytų, kad prie mokslininkų išvadų reikėtų pridėti sunkiai nuspėjamus ar apskritai nenuspėjamus dalykus, nutinkančius gyvenime.
Tai akivaizdžiai patvirtina dainininko Stano likimas, išties vertas atskiros knygos.
Kiek daugiau nei prieš dvejus metus dainininkas antrą kartą vedė savo žmoną Indrę. Tiesa, per antrąsias poros vestuves nebuvo audringo šėlsmo iki paryčių, o jaunųjų veiduose nespindėjo šypsenos. Į Santuokų rūmus Stano ėjo po chemoterapijos, be jėgų, galvodamas, kad netrukus mirs.
„Mes su Indre susituokėme, po dvejų metų išsiskyrėme. Po dvejų trejų metų vėl susiėjome ir gyvenome kaip pora, kuri sako: kam reikia tų vestuvių. Buvome partneriai, bendro ūkio tvarkytojai.
Tai truko tol, kol į namus atėjo nelaimė – aš susirgau.
Tuomet padėtis jau buvo gerokai pasikeitusi – turėjome ne vieną, o tris vaikus, mažiausioji Joana buvo dar kūdikis.
Tada ir paaiškėjo, kam reikalingi dokumentai, kam reikalinga santuoka ir kodėl ji turi būti įforminta. Tiesiog supratau: jeigu man nepavyks sėkmingai išsikapstyti ir aš užsilenksiu, žmonai teks ilgai ir nuobodžiai kapstysis po įvairiausius dokumentus, varstyti teismų duris.
Išduosiu paslaptį – mano sprendimas antrą kartą vesti nelabai susijęs su meile, romantika, gražiais saulėlydžiais. Tai buvo būtinas sprendimas“, – LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ atvirai pasakojo muzikantas.
Savo antrųjų vestuvių dieną Stano galvojo tik apie viena: kaip kuo greičiau susituokti, nes nežinojo, kiek laiko gyventi jam dar liko. Diagnozę – limfoma, arba kraujo vėžys, – Stano išgirdo beveik prieš trejus metus. Antrųjų tuoktuvių metu kaip tik buvo įsibėgėjęs dainininko gydymas.
„Nuėjome su žmona į Santuokų rūmus. Aš plikas, bet vis tiek reikia įrodyti, kad man blogai. Santuokų rūmų vedėjai pateikiau popierius, iš kurių matyti – vėžys.
Man nepatogu, jai – irgi. Tiesiog prašėme, kad greičiau sutuoktų“, – įtampos kupiną savo gyvenimo epizodą apibūdino muzikantas.
Dabar prisimindamas savo skyrybas Stano sakė, kad Lietuvoje išsiskirti per lengva. Jam net buvo pikta, kad viskas įvyko taip lengvai: „Mes buvome du jauni, labai ambicingi žmonės. Viena pusė sakė: „Be tavęs išgyvensiu, gali dingti velniop“, kita antrino: „Išgyvenk, jeigu tokia protinga.“ Per mėnesį išsiskyrėme.“
Kas atsitiko, kad po kelerių metų gyvenimo atskirai su tuomet jau buvusia žmona Stano atnaujino santykius, jis iki šiol negali paaiškinti.
„Žmonėms taip norisi išgirsti istoriją, kad susirgai vėžiu ir po sėkmingo gydymo nusileido angelų choras, kuris tau nurodė tinkamą gyvenimo kryptį.
Arba žmonės išsiskyrė ir vėl suėjo, nes buvo ženklų (pavyzdžiui, vyšnia mėlynai sužydėjo), kad vėl reikia būti kartu. Nieko tokio nebuvo ir didžiausias stebuklas, kad viskas baigėsi puikiai“, – džiaugėsi tarsi antrąkart gimęs vyras.
Dainininkas neslėpė, kad jųdviejų su žmona gyvenime buvo sudėtingų dienų, o konfliktų pasitaiko ir dabar. Todėl mylimajai, jo trijų vaikų motinai duotą pažadą jis turi sau priminti kiekvieną dieną: „Pavydžiu tiems, kurie gali drąsiai pasakyti: „Su šiuo žmogumi esu pasiryžęs iki karsto lentos auginti vaikus.“
Aš tai turiu sau kartoti kas dieną, vis prisiminti, ypač kai namuose kyla audros.“
Atrodytų, lengviau gyventi susituokus, kai nekyla finansinių sunkumų, netenka išgyventi skaudžių netekčių ar kovoti su sunkia liga.
Tačiau Stano tvirtino priešingai: „Kaip tik lengva gyventi, kai užklumpa bėda, kai žinai, kas tavo priešas, kas tavęs laukia – koks gydymas, procedūros.
Problemos prasideda, kai gydymas baigiasi, ir baigiasi sėkmingai, kai staiga suvoki, kad nebėra tavo didžiojo priešo, kad jį nugalėjai.
Ir kas tada? Koks gyvenimo tikslas?
Tada ir prasideda visi konfliktai, įsižiebia aistros.
Bet aš manau, kad dauguma normalių, adekvačių žmonių būna šalia, kai atsitinka nelaimė.“
Visą laidą galite matyti čia.
Parengė Eleonora Bačytė
